Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (313)

Balandžių šeima, kaip ir daugelis pokariu į Klaipėdą suvažiavusiųjų, tikėjosi didesniame mieste pasislėpti nuo NKVD akių ir čiuptuvų.

"Tėvai buvo turtingi, dvare samdė dešimtis bernų ir mergų. Mudu su broliu Algirdu turėjom guvernantes: brolis - lenkę, aš - prancūzę. Kai frontas ritosi atgal iš Rytų, tėvai buvo sutrikę. Ir, bijodami represijų, nusprendė, kad kažkur turėtume pasislėpti. Į brikelę pakinkę žemaituką Ainį išvažiavome, kaip stovime. Kas į tą brikelę tilps? Aš pasiėmiau savo lėlę, brolis - kelias knygas. Kažkiek savaičių glaudėmės Telšiuose. Kai prasidėjus nacionalizacijai tėvas gavo pranešimą atiduoti ir arklį, išsigando visiškai. Pirmą kartą mačiau verkiančią mamą... Frontas pro mus jau buvo nudardėjęs į Vakarus. Ten nebepabėgsi. Tad patraukėme į Klaipėdą, kur mūsų niekas nepažįsta. Ir gal enkavėdistai neaptiks", - atvykimo į uostamiestį priežastis prisiminė G. Balandytė.

Į miestą prie jūros Balandžiai važiavo sunkvežimiu.

Išsirinko palėpę

Kai šeima atvažiavo į Klaipėdą, ją pribloškė griuvėsių gausa.

"Buvo ir daug nesugriautų namų. O butai juose - su baldais, pianinais ir kilimais. Tačiau tėvai nusižiūrėjo tuščią ir nekūrenamą palėpę name miesto pakraštyje. Manau, jie vadovavosi argumentais - kas svetima, neliesk. Sprendžiu iš to, kad buvau labai pabarta, kai su vaikais išėjusi palandžioti po tuščius butus, kupinus visokio gero, parsinešiau lėlę. Mama nedelsiant liepė ją nunešti atgal, iš kur buvau paėmusi", - pasakojo G. Balandytė.

Dar vienas argumentas apsigyventi Rumpiškės g. 4 - tai buvo "pasaulio pakraštys", kuriame galbūt enkavėdistai nieko nesuuos.

"Šitame name apsigyveno ir daugiau šviesių šeimų, kurios irgi Smetonos laikais gyveno pasiturimai. Kaimynai taip pat bijojo enkavėdistų. Su jais labai sutarėme. Su viena šeima, kurios pavardžių nebepamenu, auginusia tris sūnus, visą naktį sėdėjom, kol juos išvežė", - atsiduso p. Gražina.

Niekas neįskundė

Balandžių šeimos galva dirbo tiltų statybos inžinieriumi, o Balandienė, mokėjusi prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas bei groti pianinu, darbo Klaipėdoje nerado. Buvo atsidėjusi auginti vaikus ir prižiūrėti daržus, kuriuos užsiveisė šalia namo.

Kartą žiemą Antanas Balandis apsirgo gripu, bet būtinai turėjo dalyvauti "priduodant tiltą" per Dangę. Iš darbo grįžo jau turėdamas labai aukštą temperatūrą.

"Penicilino dar nebuvo, tad tėvelis po kelių dienų iškeliavo Anapilin", - skaudžius išgyvenimus prisiminė G. Balandytė.

Našlei sutuoktinio mirtis buvo toks smūgis, kad ji, pasak p. Gražinos, tiesiog nebesiorientavo laikmetyje.

"Buvo 1948 metai, patys vežimai į Sibirą. O mama susigalvojo tėtį palaidoti jo gimtinėje Nerimdaičiuose. Nustebome, kiek žmonių į laidotuves susirinko. Daugumą jų sudarė buvę dvarų samdiniai ir tarnaitės. Mano tėvai ir mano tėvų tėvai buvo labai geri samdiniams ir tarnaitėms. Kai šie vesdavo ar tekėdavo, kiekvienam kraitį suruošdavo. Ir šiaip jų bėdoms ir džiaugsmams nelikdavo abejingi. Tad kiekvienas, susidūręs su tėvo gerumu, laikė pareiga jį išlydėti į paskutinę kelionę",- pasakojo G. Balandytė.

Po laidotuvių grįžę į Klaipėdą Balandienė, jos mama, kurią Balandžiukai Gražina ir Algirdas vadino babce, įsitempę laukė, kol į duris pasibels NKVD. Tačiau beldėsi ne enkavėdistai, o buvę dvarų samdiniai ir tarnaitės. Kas džiovintos duonos maišą atveždavo, kas svogūnų, kas lašinių paltį ir netgi kumpio.

Diena po dienos Balandžiai susirišę ryšulius laukė, kada išveš. Bet, matyt, niekas neįskundė. Kita vertus, našlė su dviem vaikais galbūt enkavėdistams ir nebebuvo įdomūs.

"Paskui tą džiovintą duonelę dar kokius dvejus trejus metus valgėme, nes mama mokėjo ją šaltai laikydama išsaugoti", - sakė p. Gražina.

"Lenkiuosi iki žemės"

Samdiniai, pamatę, kokiomis sąlygomis pokariu gyvena dvarininkų šeima, pradėjo vežti ne tik maistą, bet ir daiktų, likusių dvare.

"Atvežė mūsų pūkinius patalus, pagalvių, kurie labai pravertė šaltoje palėpėje. Buvome iki širdies gelmių sujaudinti, kai buvę samdiniai ant tėvelio kapo pastatė ąžuolinį paminklą. Kada benuvažiuočiau prie tėvelių kapų, visada randu juos sutvarkytus ir papuoštus nenuvytusiomis gėlėmis. Matyt, tvarko iš kartos į kartą perduodami tradiciją, net nežinau tiksliai kas", - nuoširdžiai kalbėjo p. Gražina, sakydama, kad tiems žmonėms ji lenkiasi iki žemės.

Gyvenimas nepritekliuose

Šeima, netekusi maitintojo, ieškojo būdų, kaip išgyventi. Bajoraitė Stanislava Mikuckaitė-Balandienė nuėjo dirbti į "Syrių". Gražina ir Algirdas dar tebesimokė. Šeima gyveno skurde.

"Kūčioms mama ant stalo užtiesdavo baltutėlę staltiesę ir išvirdavo bulvių su lupenomis. Užsikąsdavome dar mažesnėmis nei kilkės žuvytėmis, kurios parduotuvėse būdavo pačios pigiausios. Kartais mamą, kurią žemaitiškai vadindavome mamale, užtikdavome žvelgiančią pro langą. Klausdavome, apie ką galvojanti? Ji atsakydavo: "Rūpinuosi." Rūpindavosi, kaip mus užauginti. Mane išmokė megzti, siūti. Ir aš jau nuo paauglystės drabužius iš kelių mažesnių išaugtų suknelių pasisiūdavau arba nusimegzdavau. Dabar net juokinga prisiminti, kai su Vaiva Mainelyte važiavome į kino festivalį Paryžiuje su savo rankomis siūtomis suknelėmis. Ir, tikrai neperdedu, buvome įspūdingos tiek, kad manęs net prašė aprangą parduoti, bet nepardaviau", - prisiminė p. Gražina.

Dar ji mamai labai dėkinga už tai, kad išmokė groti gitara. Tai, pasak aktorės, labai pravertė teatrinėje karjeroje. Tačiau tuomet ji apie aktorystę negalvojo, nes buvo apsisprendusi mokytis medicinos mokykloje.

Anonsas

Kitoje "Akvarelėje" - apie tai, kaip 1-osios vidurinės mokyklos spartakiadoje būsimasis kino režisierius Arūnas Žebriūnas tapo Algirdu Balandžiu. Taip pat - apie tai, kaip Rumpiškės g. 4-ojo namo gyventojai dalyvavo statant Marijos Taikos Karalienės bažnyčią ir kaip sielvartavo ją griaunant.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".