Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (312)

Bene pirmoji šiame name 1945 metais apsigyveno nuo Telšių atvažiavusi Balandžių šeima. O joje augo ir brendo aktorė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiaus kavalierė, įvairių nacionalinių premijų laureatė, "Auksinio scenos kryžiaus" savininkė Gražina Balandytė-Čygienė.

Bet apie šią ir kitas šeimas - kiek vėliau. Pasižvalgykime, kas šiame kvartale vyko iki II pasaulinio karo. O pokariu Rumpiškės gatvė buvo laikoma miesto užribiu, vos ne pasaulio pakraščiu.

Pelkynai

Istoriko Jono Tatorio surinkti duomenys liudija, jog Klaipėdoje buvę gausu pelkynų. Jie tyvuliavo už pilies, palei marias. XIX a. vidurio planuose pelkės pažymėtos tarp dabartinės "Baltijos" laivų statyklos ir "Klaipėdos kartono". Iki XVI a. tarp Rumpiškės ir Naujakiemio dvarų taip pat tyvuliavo didelės pelkės, vadintos Kasparo, Kartuvių, Gintaro vardais. Tarp Sendvario ir Danės minima Piemenų pelkė.

XVI a. dalis šių pelkių buvo sujungtos grioviais, o vanduo nuvestas į Danę. Ties Bangų gatve buvo pastatyta užtvanka. Šalia jos atsirado Malūnų, dabar Trinyčių vardu vadinamas tvenkinys.

Plečiantis ir augant miestui, daugelis pelkynų buvo užpilta. Tačiau apie 1960 m., kai buvo pradėtos rinkti lėšos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybai, čia tebebuvo pelkynų. Klaipėdietis Kęstutis Kuzmarskis puikiai pamena, kai šviesaus atminimo kunigas Bronius Burneikis, pradėjus pirmuosius bažnyčios statybos darbus, į jų namus atėjo, "sietkoje" (toks tinklinis krepšelis) nešinas žuvimi, kurią sakėsi pagavęs bažnyčios statybos vietoje.

XIX a. antrojoje pusėje prie priemiestinių dvarų, kurie plėtojo pramonę ir daržininkystę, išaugo darbininkų namų grupės. Prie šių vienaukščių mūrinių arba medinių namų stovėjo nedideli ūkiniai pastatėliai, o už jų plytėjo daržai. Kartais buvo statomi keturbučiai namai. Tokių namų grupės susikūrė prie Rumpiškės, Butsargės ir kitų dvarų.

Kadangi Klaipėdoje labai stigo gyvenamojo ploto, to meto statybų verslo galvos sumąstė, kad pigių, neišvaizdžių dviaukščių namukų be jokių architektūrinių išmonių ir puošybos elementų galima pristatyti darbininkų kvartaluose.

Tokių namų savininkams rūpėjo gauti kuo daugiau pelno, su nepasiturinčiais nuomininkais savininkai nelabai skaitėsi. Pavyzdžiui, vienas toks trijų dviaukščių namų, kuriuose gyveno 60 neturtėlių darbininkų, savininkas, pasitaikius pelningesniam nuomininkui - miesto garnizonui - be jokių "pardonų" žiemos metu išmėčiojo žmonelius į gatvę, kambarius užleisdamas kariškiams.

Tikriausiai Rumpiškės g. 4-asis namas irgi buvo pastatytas nuomojimo tikslais, bet jau XX a. trečiajame dešimtmetyje, kai mieste irgi buvo jaučiamas butų stygius.

Dvarininko Rupelio teritorija

Nuo Sendvario į pietus ėjo Rumpiškės dvaro valdos. Šis dvaras, vadintas savo šeimininko dvarininko Rupelio vardu, šaltiniuose minėti pradėtas tik XVIII a. Na, o XX a. pradžioje prie dvaro jau veikė nedidelis mašinų fabrikas.

Nuo dvaro centro (dabar toje vietoje - Adomo Brako dailės mokykla) ėjo kelias į miestą. Jis ir tapo Rumpiškės gatve. Prie šios gatvės stovėjo nedideli namukai, kuriuose gyveno dvaro darbininkai. 1923 m. miestas dvaro centrą nupirko ir pritaikė aerodromui. Tačiau jau pastatytuose namuose Rumpiškės gatvėje toliau gyveno žmonės. Ir netgi buvo statomi nauji dviaukščiai su mansardomis namukai vis tais pačiais - nuomos tikslais.

DVARAS. Rumpiškės dvaro centras 2005 m. Dabar - Adomo Brako dailės mokykla.

Rumpiškės g. 4-ajame name, matyt, butus nuomojo niekuo neišsiskiriantys žmonės, nes gyventojų pavardžių telefonų ir adresų knygose neaptinkama - šiame kvartale gal telefonų įsivedę niekas ir neturėjo.

Kas dainon nesudėta?

Taigi, 1945 m. pirmoji į Rumpiškės g. 4-ojo namo valdas įžengė iš Telšių brikele atidardėjusi Balandžių šeima.

"Klaipėdoje buvo pilna butų su visu apstatymu, indais ir rakandais. Tačiau tėvai išsirinko tuščią palėpę šiame name laikydamiesi nuostatos - neliesk ir nesisavink ne savo. Juk mūsų šeima iš nuosavo dvaro irgi išvažiavome kaip stovime. Ir gal tėvai puoselėjo viltis, kad gal kada ten grįšime ir rasime ką palikę", - šiandien svarsto aktorė G. Balandytė.

Prieš pokalbį su ja apie gyvenimą Rumpiškės g. 4-ajame name buvau susiradusi jos pačios rašytą biografiją: "Gimiau Žemaitijoje, Telšių rajone, Tučių dvare. Žydėjo sodas, ir tais metais buvo didžiulis obuolių derlius. Mano mylimas brolelis jau penkerius metus lakstė po pievas vienatvėje laukdamas manęs. Man leido išvysti šį pasaulį mano nuostabūs, gražūs, mylintys tėvai: Stanislava Mikuckaitė-Balandienė, užaugusi Daubiškių dvare, bajoraitė, ir Antanas Balandis. Karas. Palikom tėviškę, pasislėpėm Telšiuose. Ten pirmą kartą išėjau į sceną. Tai buvo Žemaičių dramos teatro spektaklis "Atžalynas", kurį režisavo Romualdas Juknevičius. Tai buvo kelio pradžia.

Toliau - Klaipėda. Dramos teatre vaidinau spektaklyje "Pelenė". Du vaidmenis! Nykštuką ir Pažą. Paskui savo kieme terorizavau vaikus. Parašiau pjesę ir visi turėjo vaidinti. Žodžiu, kiemo teatras neabejotinai prasidėjo nuo manęs. Toliau vidurinė mokykla, aukštesnioji medicinos mokykla, instrumentatorės darbas Raudonojo Kryžiaus ligoninės chirurginiame skyriuje, operacinėje. Tuo pačiu laiku, 1957 metais, buvau priimta į Klaipėdos dramos teatrą bendradarbe. Debiutavau Aldonos Liobytės "Meškos trobelėje" pagrindiniu Podukros vaidmeniu. Tai buvo pasaka: scenoje ir manyje.

1958 metais, Kultūros ministerijos įsakymu, pakviesta režisieriaus Henriko Vancevičiaus, pradėjau dirbti Kauno muzikiniame dramos teatre. Toliau - kinas, televizija, teatras, kur dirbu iki šiol. Visas gyvenimas praėjo kaip viena diena, kaip svajonė. Pasisukau už kampo - ir sena. Buvau ir esu laiminga, kai stoviu scenoje ir jaučiu spengiančią tylą, daugybę akių ir tokią keistą kaitrą iš anapus rampos. Kraujas stingsta, šiurpsta kūnas ir atrodo, kad skęsti. Ieškai išsigelbėjimo, to šiaudelio, kuris vadinamas iliuzija, o kai pasineri į ieškojimų ir atradimų džiaugsmą, kūnas pasidaro lengvas, mintys šviežios ir aštrios. Ta vilnijanti kaitra nebegąsdina."

Ir viskas. Ir viskas? Kaip pamatysime kitoje "Akvarelėje", ši aktorės rašyta biografija - tik menkas jos gyvenimo atšvaitėlis... Ir ypač spalvingojo Klaipėdos periodo atšvaitėlis. Bet apie tai - kitą pirmadienį.

AERODROMAS. Rumpiškės gatvė Klaipėdoje buvo toks pasaulio pakraštys, kad čia 1923 m. nuspręsta statyti aerodromą. Ši nuotrauka daryta apie 1933 m. Matomas lakūnų gyvenamasis namas ir angaras trims lėktuvams.

Nuotraukos iš knygos "Klaipėdos dvarai" (leidykla "Libra Memelensis", 2005 m.)

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".