Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (303)

Kas šiame name gyveno pokariu, toliau aiškinamės su daugiau nei pusę amžiaus jame įsikūrusia Aldona Gaižauskiene. Ji čia tebegyvena ir šiandien. Aldona - liudininkė daugelio tragedijų, vykusių šio namo pokarinių gyventojų šeimose.

Tragedijų paženklintas namas

A. Gaižauskienė tiksliai nežino visų jau ankstesnėje "Akvarelėje" minėtos Kovų šeimos ištikusių tragedijų aplinkybių, bet buvo gailimasi našlės Kovienės, kurios vyras jūreivis, nukritęs nuo laivo trapo, žuvo. Tad ji liko su gražuole dukterimi Gerlinda ir tikriausiai vyresniu už seserį sūnumi Reinoldu.

Pasak Aldonos, R. Kovas dirbo pašto viršininko pavaduotoju. Kas dabar bepasakys, dėl kokių priežasčių jis pradėjo gerti. Kaimynai šnabždėjosi, kad Kovai turį vokiško kraujo. Gal jie palaikė, o gal tik bandė palaikyti kokius ryšius su Vokietijoje gyvenančiais giminėmis? Jau vien tai pokariu buvo didelė nuodėmė. Ir šia šeima galėjo domėtis KGB. O pašto viršininko pavaduotojas, na, kaip sakoma šiandien, "figūra". Gal Reinoldas buvo kviečiamas "kur reikia", ir tai veikė jo vidinę būseną, gal polinkį į stikliuką paskatino tėvo žūtis? Viskas baigėsi tuo, kad tarnybos pašte neteko ir suvedė sąskaitas su gyvenimu iš jo pasitraukdamas savo noru.

TRAGEDIJOS. Kituose pokarinio Klaipėdos senamiesčio namuose irgi įvykdavo įvairių tragedijų, tačiau Tiltų g. 7-asis visame fone mirčių atrodo išskirtinis.

Mirė kartu

Kuo gyveno bevaikių Ližų pora, kaimynai bandydavo tik spėlioti. Inteligentiški, ramūs, be klyksmų ir skandalų, kaip ir daugelis pokarinių šeimų, Ližai gaudavo siuntinių iš Amerikos. Nepaisant, kad Ližas buvo Tabako fabriko direktorius, matyt, pragyventi pinigų stigo, ir Marytė Ližienė kai ką iš gautų daiktų parduodavo. Beje, kaip ir kiti, tuos "gelbėjimo paketus" iš užsienyje gyvenančiųjų giminaičių gaunantieji. A. Gaižauskienė prisipažino, kad ir pati iš Ližienės buvo pirkusi amerikonišką megztuką ir šinjoną - toks dirbtinių ar natūralių plaukų kuokštas šukuosenai padidinti.

Laikui bėgant, darni Ližų pora pasiligojo. Bet ši aplinkybė nepakeitė uždaro sutuoktinių gyvenimo būdo. O kai nuo kaulų vėžio pasimirė Ližienė, po dviejų dienų Anapilin iškeliavo ir jos sutuoktinis. Sako, tuberkuliozė pakirto galutinai. Bet kaimynai buvo linkę manyti kitaip ir romantizuoti kaimynų gyvenimą: visą laiką buvę kartu, jie tiesiog negalėjo išsiskirti…

PASTORĖ. Tiltų g. 7-ajame name gyveno ir tuomet Lietuvoje turbūt vienintelė buvusi liuteronų kunigė moteris Tamara Šmit.

Milicininkas neištvėrė

Visiška priešingybė buvo po gaisro Pievų tako pastogės netekusi į Tiltų g. 7-ąjį namą atkelta Romančikų šeimyna. Jų bute nuolat įsiplieksdavo skandalai ir muštynės. Niekas nežino, dėl ko, bet kartą Romančikienę duktė sumušė taip, kad ši netrukus mirė. Vėl - laidotuvės.

Galų gale mirtys ir savižudybės visai priartėjo prie A. Gaižauskienės buto durų. Kartą, kai Aldona su giminaite buvo kažkur išvykusios, po kelių dienų grįžusi pajuto kažkokį šleikštų kvapą, sklindantį iš "ant bendros virtuvės" atkelto milicininko Juozo Jemeljanovo kambario.

"Kviečiau miliciją, bet man pasakė, kad laidojamas prokuroras ir nesą pareigūnų, kurie galėtų ateiti pažiūrėti, kas ten nutiko. Bet pavyko išreikalauti, kad milicininkai ateitų nedelsdami.Visgi - kolega",- prisiminė Aldona, privalėjusi dalyvauti sukrečiančioje procedūroje, nes kaimynas buvo nusišovęs ir jau kelias dienas prabuvęs.

"Jis dirbo tardytoju. Žinoma, jo tyrimai daug kam kainavo laisvę. O iš kalėjimų po kelerių metų grįžusieji,baigę "zekų" universitetus, grasindavo susidoroti. Tad Juozas, matyt, malšindamas baimes, o ir dėl savo darbo specifikos patiriamus stresus pradėjo užpilti degtine. Ir tas gėrimas intensyvėjo. Ir… viskas baigėsi savižudybe.

Pasak A. Gaižauskienės, nepaisant, kaip žmonės gyveno - sutardavo ar nelabai, mirčių atvejais visi susivienydavo, susidėdavo vainikams, išlydėdavo į paskutines keliones, net jeigu tekdavo velionius vežti į kitų miestų kapines.

Kovos dėl būsto

Šiandieninė jaunoji karta dažnai tėvams ar seneliams lyg ir priekaištauja, kad šie, skirtingai nuo jų, veltui gaudavę butus. Visai nesigilindami į tų butų "gavimo" moralinę kainą.

Taip, pokarinėje Klaipėdoje, kurioje iš tiesų kelerius metus po karo, išsirinkęs mažiau apgriautą ar ištąsytą namą, susiradęs kartais ir visai prabangų butą ir jame pasistatęs lagaminą, atvykėlis jau būdavo šeimininkas. Bet netrukus laimingoji butų okupacijos era baigėsi, nes gyventi Klaipėdoje važiavo ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš "plačiosios tėvynės" - mieste likusių gyventi sovietų armijos karininkų ir kareivių gentainiai, kiti atvykdavo su darbininkų perkėlimo valdybų (buvo tokios kontoros, panašiai kaip dabar siunčiančios lietuvius dirbti į airijas ir anglijas) kelialapiais iš visos SSRS.

Tad tušti namai, butai greitai buvo užpildyti, o naujų namų iš pradžių išdygdavo tik vienas kitas, dažniausiai vokiečių belaisvių statytas. Tiesa, statybų pramonė Klaipėdoje buvo kuriama, statybinės organizacijos tvėrėsi ir vystėsi. Tačiau žymiai lėčiau nei augo Klaipėdos gyventojų skaičius. Atkuriamai ir besivystančiai pramonei - laivynui, žuvies apdirbimo, transporto įmonėms buvo reikalingi specialistai. Jų atsirasdavo - atsiųsdavo iš SSRS, tuo pačiu Lietuvoje jau spėjusiuosius baigti mokslus dažnai "iškomandiruodavo" į kitas respublikas. Buvo bandoma asimiliuoti tautas ir auginti kartą, kuriai "moi adres - Sovetskij Sojuz" (liet. mano adresas - Tarybų Sąjunga).

Taigi naujai statomų namų būstai Klaipėdoje dažniausiai būdavo skiriami atsiunčiamiems specialistams. O jau vietiniais spėję tapti atvykėliai, vedę, prisigimdę vaikų, susilaukę anūkų, metų metais murkdydavosi kadaise okupuotuose 20 ar 30 kvadratinių metrų būstuose ir neretai - "ant bendros virtuvės" ir tualeto, jei jis apskritai būdavo bute. Daugelis senamiestyje, prispyrus reikalui, bėgdavo į sugriautos Jono bažnyčios vietoje sutvertą "stebuklą" - miesto tualetą.

"Gauti butą" reiškė metų metais jo laukti darbovietėje profsąjungos sudarytoje eilėje. Ir ne kiekvienas į tą eilę galėdavo patekti. Sąlygos: jei šeimoje, turinčioje butus, dažniausiai be patogumų, vienam žmogui tenka 5 kvadratiniai metrai ploto, į eilę niekas nestatys. Niekas neleis eilėje įrašyti ir tą, kuris kontoroje ar organizacijoje neišdirbo mažiausiai 10, o kartais ir 20 metų.

Statybinėse organizacijose "gauti butus" buvo kiek lengviau. Tad daug kas mesdavo savo tarnybas ir "keisdavo specializaciją" vardan buto, eidamas dirbti į gelžbetonio gamyklas, susitvėrusį Namų statybos kombinatą, Statybos tresto valdybą. Ko tik žmonės neprigalvodavo, kad pirmiausiai atsirastų eilėje, o paskui - kad išsikovotų aukštesnę vietą joje arba ir išvis apeitų eilę.

Dar vienas būdas pasigerinti gyvenimo sąlygas buvo namų kapitaliniai remontai, kai valdžia būdavo priversta gyvenamu plotu aprūpinti kelias susiformavusias mažame plote šeimas. Tie, kurie užsispirdavo grįžti į butą po namo kapitalinio remonto, būdavo iškeliami į "manevrinius fondus" - barakus, aptekusius blakėmis, miesto pakraščiuose. Bet užtat po kokių 3-4 metų grįždavo į butus senamiestyje jau su visais patogumais.

Turint omenyje Rumpiškės, Kauno gatves, kur sparčiai dygo "chruščiovkės", į kurias buvo siūloma keltis senamiesčio gyventojams, kai kurie spardydavosi - per toli. Bet didžioji dalis su malonumu kraustydavosi į naujus būstus, kuriuose buvo ir vonios, ir tualetai, ir centrinis šildymas. Ir, stebukle, karštas vanduo.

Taigi, ir Tiltų g. 7-asis turėjo būti kapitališkai remontuojamas. Apie to remonto pasekmes - kitą pirmadienį.

Anonsas

Po namo kapitalinio remonto namas išaugo vienu aukštu. Į ketvirtąjį aukštą buvo įkeldinta 7-ojo namo priestate (kurį nugriovė) gyvenusi Sidorukų šeima. Kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę Sidorukų šeima kraustėsi į Baltarusiją, butą nusipirko liuteronų pastorė Tamara Šmit (Schmidt).

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "