Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (271)

Onutė Petraitienė nuo Šiaulių su dviem dukterimis - Adolfina ir Adele - į Klaipėdą atvažiavo 1945 m., kai laisvų butų mieste, kaip liaudis sako, tebebuvo "prūdais". Nusižiūrėjo penkių kambarių butą Jurginų gatvėje. Joje pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą statyti trys namai buvo skirti inžinierių šeimoms. Moterys į vieno tokio namo butą su prabangiomis suveriamomis durimis ir susikraustė.

Bet kiek pagyvenusios išsigando: trims gyvenamo ploto per daug, gali įkraustyti dar vieną šeimą. O tokia praktika egzistavo, kai gyvenamąjį plotą versdavo "komunalkėmis" su bendrais tualetais, virtuvėmis ir koridoriais. Tad moterys, kol dar galėjo rinktis, išsikėlė į Jurginų gatvės 2-ojo namo dviejų kambarių butuką trečiame aukšte.

VAIŠVILIUKAI. Berniukai, pasaulį išvydę ir augę šiame name (iš kairės): vyriausiasis Valdas, pagrandukas Arūnas, vidurinysis Kazys.

Kur ir kaip Adolfina susipažino su auksinių rankų staliumi Česlovu Vaišvila, šiandien jų brandūs sūnūs Valdas, Kazys ir Arūnas nežino. Matyt, jis, vedęs Adolfiną, dirbusią pardavėja, į Jurginų g. 2-ąjį namą atsikraustė užkuriomis.

Natūrinis ūkis

Č. Vaišvila į Klaipėdą atsikraustė pakviestas dirbti amatų mokykloje (vėliau išaugusioje į politechnikumą) stalių mokytoju. Be to, jis dirbo ir baldų fabrike. Darbštus, aukštos savo amato kvalifikacijos žmogus dar rasdavo laiko ir namuose stalus, kėdes meistrauti. Tad, skirtingai nuo daugelio aplinkinių šeimų, Vaišvilai gyveno gana pasiturimai.

"Kol leido, turėjome ir karvę, ir kiaules penėdavome. Toje vietoje, kur šiandien dujininkų pastatas, buvo mūsų daržas. Jame užsiaugindavome daržovių visai žiemai, bulvių užsisodindavome. Žiemai jomis visas rūsys būdavo užverstas", - pasakojo Vaišvilų vidurinysis sūnus Kazys. Ir patikslino, kodėl tų bulvių tiek daug reikėjo: "Kai mama išvirdavo cepelinų, tai vien mūsų vyriausiasis brolis Valdas dvylika iš karto sušveisdavo. Nelabai nuo jo ir mudu su Arūnu apetitu atsilikdavome."

Kazys taip pat paminėjo, kad gėlių vardais pavadintame kvartale klestėjo savitarpio pagalba: reikia skersti kiaulę - kaimynas pagalbon ateina, dėl kokių nors priežasčių vienam neužderėjo bulvės, kitam - kopūstai, mainydavosi. "Beveik miesto centre "vystėme" natūrinį ūkį",- pažymėjo Kazys.

Gimęs Oriole...

Auksinių rankų Vaišviliukų tėtis turėjo dar vieną paslaptį, kurios niekada neafišuodavo - jis buvo gimęs... Oriole. Šis tėvo biografijos faktas išryškėjo tik tuomet, kai K. Vaišvila buvo skiriamas Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju.

"Man paskambino iš "organų" ir paklausė, kodėl mano tėvas gimęs Oriole? Negalėjau atsakyti. Pasidomėję "organai" man paskui pranešė, kad tėvo seneliai kaip 1863 m. sukilimo dalyviai buvo ten ištremti. Tuokart mano prosenelių bajoriška kilmė buvo nutylėta - juk viskas vyko carinėje Rusijoje. Bet kad tėvas buvo gimęs Oriole, šitas faktas man užimti pirmininko pavaduotojo pareigas nesutrukdė", - šyptelėjo K. Vaišvila, taip ir nepradėjęs ieškoti bajorystės įrodymo dokumentų. Nei jis, nei broliai nesuskato ieškoti ir namo, kurį iš tremties 1920 m. grįžusi šeima įsigijo Kaune, nuosavybės teisių.

Ir - gyvenimo paradoksas: dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės 1863 m. sukilime dalyvavusių lietuvių sūnus Č. Vaišvila su sovietine armija nuėjo iki Berlyno...

"Tėvo klausdavome, kaip jis toje armijoje atsirado. Jis atsakydavo su kartėliu maždaug taip: tebuvo trys keliai, iš ko rinktis - arba bėgti į miškus, arba pasikarti, arba eiti į sovietų armiją. Taigi tėvas pasirinko trečiąjį kelią. Dalyvavęs Berlyno šturme, buvo apdovanotas gausybe medalių, o gal ir ordinų, kuriuos mes, vaikai, pro langus žaisdami esame išsvaidę", - pasakojo K. Vaišvila.

Vaikiškos nuodėmės

Berniukai ir yra berniukai. Skirtingai nuo mergaičių, jiems išlikęs proprotėvių polėkis kariauti. Pokarinių klaipėdiečių karta turėjo ryškiai apibrėžtas savas teritorijas ir dėl jų ar kitų priežasčių eidavo į mūšius: CBK rajono "pacanai" prieš "rybportininkus" (Žvejybos uosto kvartalas), o kartais su šiais susivieniję eidavo snukių daužyti Klaipėdos centre gyvenantiems bendraamžiams.

"Mes su broliais toms aršioms gaujoms nepriklausėme. Bet ir mūsų kvartale mūšių akmenimis pasitaikydavo. Tik kokios priežastys būdavo tiems mūšiams kilti, šiandien jau negalėčiau paaiškinti", - sakė Kazys. O vyriausias Vaišvilų sūnus Valdas dar prisiminė, kad mušdavosi ir su "profkininkais". Kuo nepasidalindavo, atsakyti negalėjo. Tiesiog... Tačiau tokiuose mūšiuose, skirtingai nei tarp "svetimų" kvartalų vaikų, peiliai į darbą nebūdavo paleidžiami...

Vaišviliukai, kaip ir kiti paaugliai, lįsdavo ir į svetimą sodą pasiganyti: "Gatvių sankirtoje buvo toks sodas, kuriame mums obuoliai atrodė gardesni. Tai ir įsmukdavome obelų krėsti", - vaikystės nuodėmę įvardino Kazys.

Ir kartu su Valdu prisiminė dar vieną: "Katalikiškas šventes šeimoje, žinoma, švęsdavome. Bet į bažnyčią kiekvieną savaitę neidavome. Kai atėjo metas "dirmavonei", tėvai mus "atidavė" katekizmo mokytojai. O mes visą mėnesį, kai privalėdavome pas ją mokytis, šiaip pravaikščiodavome. Kai tėvai iš mokytojos sužinojo, atskaitė baisiausią moralą", - sakė broliai.

Anonsas

Kitą pirmadienį skaitykite, kur ir kaip Vaišviliukai susikurdavo rojų. Ir kodėl gaudavo pylos nuo mamos dėl sužvejotų žuvų ir pripjautų grybų...

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.