Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (269)

2012-11-21 10:14

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairysimės po darbininkų kolonija vadinto kvartalo namą - Lelijų g. 9, kuriame gyveno Viršilų šeima. Ir šiandien jame tebegyvena Viršilų duktė Bronė Pocienė.

Didelė Viršilų šeima gyventi vien iš šeimos galvos uždarbio prekybos uoste, žinoma, nebūtų įstengusi. Tad Viršiliukai, vos sulaukę šešiolikos, dairėsi profesijų - kad ir tėvams padėti galėtų, ir patys išgyventų. Kai kurie, net nesulaukę tų šešiolikos, namo jau parnešdavo uždirbtus rublius. Pavyzdžiui, Jonas Vytautas ganydavo karves.

"Mes patys dvi karves turėjome. Ir dar aštuonias kitų klaipėdiečių prie dabartinio treko ar tuometinio Žemės ūkio technikumo į pievas nusivarydavau. O vakare jas pargindavau iki sporto rūmų, o jau iš čia jos pačios po savo tvartus išsivaikščiodavo. Už kiekvienos ganymą gaudavau dešimt rublių. Tuos pinigus mamai išdidžiai įteikdavau", - apie ankstyvą įsiliejimą į "proletariato" gretas pasakojo J. V. Viršilas. Šeimą rėmė ir Stasys Viršilas, dirbęs Prekybos uoste kranininku.

VIRŠILIUKAS. Prieškario Klaipėdos Lelijų gatvės 9-ojo namo gyventojas Jonas Vytautas Viršilas prie mokyklos Minijos gatvėje durų.

Negandos

Atrodytų, Viršilų gyvenimas grįžta į savo vėžes. Šeimos galva triūsia Prekybos uoste, Ona augina vaikus ir, kiek nugriebdama laiko, mezga kojines. Vilnonės buvo paklausios ir tarp kaimynų, ir į turgų parduoti nešdavo. Kaip ir kiti Gėlių kvartalo gyventojai, užsiaugindavo kiaulaitę, kurią, pavasarį nusipirkę, Kalėdoms paskersdavo. Turėjo ir daržą, kuriame daržoves sėdavo ir sodindavo.

Bet štai šeimos galva negalėjo ramiai žiūrėti į netvarką darbe, gyvenamoje aplinkoje. Ir jis sėdo rašyti laišką "Tiesos" laikraščio redakcijai. To laiško pasekmės buvo siaubingos. Šeimos galva, surašęs stebimas negeroves, vardu ir pavarde nepasirašė. Užklijavęs laišką, nunešė į pašto dėžutę ir įmetė. Ant jo jau pašte darbuotojai uždėjo antspaudą: II pašto skyrius. Tai ir buvo nuoroda, iš kurio Klaipėdos kvartalo laiškas išsiųstas. Laiško turinys, matyt, buvo toks, kad surasti autorių buvo pavesta ne korespondentams, o enkavėdistams. Šie ir pradėjo šniukštinėti Gėlių kvartalo gyventojus. O prieš kiek laiko S. Viršilas į netoliese esančią vairuotojų mokyklą buvo nusivedęs Joną Vytautą, kad mokytųsi vairuoti. Vaikas nelabai buvo įgudęs anketas rašyti. Tad ją užpildė Viršilas vyresnysis. Pagal tą braižą anketoje enkavėdistai ir atsekė Joną Vytautą, kuris, jau baigęs vairuotojų mokyklą, stažavosi tarybinio ūkio stotyje Minijos gatvėje.

"Už tą stažuotę man kažkiek ir pinigų mokėdavo. Ateinu pas kasininkę, o čia jau manęs belaukią dviese. Ir varosi į namus, kuriuose dar du tūnojo. Ir dar keli atsirado. Namuose sumaištis, niekas, tarp jų ir aš pats, nesuprantame, kas vyksta. Apvertę namus, įsisodino į "voronoką" ir išvežė į patį aukščiausią pastatą, iš kurio Sibiras matosi", - pasakojo Jonas Vytautas, turėdamas omenyje KGB pastatą Salomėjos Nėries gatvėje.

Tardymo kančios

"Įkurdino mane devintoje kameroje, kurioje turėjau dar tris kaimynus. Ir prasidėjo mano kančios. Tardyti vesdavo naktimis. Ir vis tuos pačius klausimus berdavo: kam rašei laiškus? Na, aš niekam jokio laiško nebuvau rašęs. Taip tardytojui ir sakau", - pasakojo J. V. Viršilas.

Jis tikrai nerašė laiškų ir nesusigaudė, kodėl jį čia, KGB rūsiuose, daužo. O į kairę ausį rėždavęs vyrukas buvo stambus. Tai Jonas Vytautas ir nuo taburetės nukrisdavo. "Uždauždavo gerai, bet nebuvo taip, kad sąmonę prarasčiau", - sakė jis.

Gerai apskaldytą vesdavo į kamerą. Dar nespėdavo vaikis atgulti, jau vėl tardyti veda, tikėdamiesi, kad vaikinas prabils. O šis iš tiesų nieko nežino. Pagaliau tardytojui atėjo į galvą, kad gal vaikinas tikrai to laiško nerašė? Atnešė esą jo ranka rašytą prašymą stoti į vairuotojų mokyklą. "O kas šitą rašė?" - iškriokė. Vaikinas, nežinodamas aplinkybių, pasakė, kad tėvas už jį prašymą parašęs.

Taip enkavėdistai prisikapstė prie tikrojo laiško autoriaus Stanislovo Viršilo - šeimos galvos. Jis labai greitai buvo atbildintas į NKVD Salomėjos Nėries gatvėje. Viršiliuko vis tiek iš "rūmų" nepaleido dar savaitę. Tik jau nebetardė ir nebemušė. Kad ir tėvas jau čia, sūnus nežinojo... Bet išdaviku savęs nelaikė nei tuomet, nei šiandien: "Juk aš visai nežinojau, kodėl man tą prašymą rodo. Ir tėvas manęs už tą prisipažinimą niekada nekaltino", - sako J. V. Viršilas. Tik išleisdami iš "kontoros", iš kurios Sibiras matosi, Jonui Vytautui pasakė, kad jo tėvas į "Tiesą" laišką buvo parašęs. O koks buvo to laiško turinys, Viršilų atžalos ir šiandien nežino...

Tardymai NKVD būstinėje tuomet aštuoniolikmečiui paliko pėdsakus visam gyvenimui - Jonas Vytautas dėl patirtų stiprių tardytojo smūgių neprigirdi kaire ausimi visą gyvenimą...