Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (267)

Jurčių dukters Birutės sūnus Paulius emociškai su Lelijų gatvės 9-uoju namu nesusijęs, nes gimė tuomet, kai seneliai jau nebegyveno jame. Tačiau iš mamos, tetos ir dėdžių pasakojimų jis puikiai žino Lelijų gatvę, jos aplinką. Tik štai Klaipėdoje P. Jurčys dabar retas svečias. Mat jis yra vienas iš 150 lietuvių, gyvenančių Japonijoje. Fukuokos universitete daktaro disertaciją apsigynusio Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinio disertacijos sritis - japonų teisė.

"Viskas vyko pamažu ir tarsi savaime", - paklaustas, kaip atsidūrė Japonijoje, sakė Paulius. Dar studijuodamas Vilniuje aplankė nemažai šalių. Vėliau panoro save išbandyti naujose srityse. Po antrojo kurso pagal "Erasmus" programą tęsti studijų išvyko į Vokietiją, iš ten - į Japoniją.

"Japonijoje gyvenu, vis dar mokausi ir dirbu šeštus metus.Apie japonų kalbos žinias kalbu itin atsargiai - ji mano prioritetų sąraše ir tebėra pirmaujanti. Taigi nebevartoju tokių frazių kaip "puikus užsienio kalbos mokėjimas", nes kur ta puikaus mokėjimo riba? Kalba neatsiejama nuo kultūros ir skirtingų dialektų, ypač Japonijoje. Be to, pradėjęs krimsti hieroglifus, supratau, kaip lengva buvo mokytis Europos kalbų!" - sako P. Jurčys.

Kelio pasirinkimas

Pasiteiravus, kas lėmė studijoms rinktis teisę, Paulius net nemirktelėjęs išpoškino: "Geresni nei tikėjausi gimnazijos baigimo balai ir artimųjų patarimai. O rimtai - turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol supratau, apie ką dėstytojai kalba..."

RŪBAI. Bronislavos Jurčienės, gyvenusios Lelijų g. 9-ajame name, pats puošniausias rūbas visada buvo tautiniai drabužiai. 

Pasak Pauliaus dėdžių, Fukuokos universitete jis jauniausias tarp profesūros. Tad vyresnieji amžiumi profesoriai labai dažnai Pauliui perleidžia kvietimus į kitų pasaulio universitetų mokslines konferencijas, simpoziumus. Ir P. Jurčys skrenda tai į Milaną, tai į Berlyną. Jis vis dar tarsi kempinė vandenį siurbia profesines žinias ir gyvenimiškąją patirtį. Ir, kaip daugelis lietuvių, yra "praskelta galva" dėl krepšinio. Ne tik žiūrėti, bet ir pats žaisti. Reikia manyti, kad tarp nedidukų japonų jam turėtų sektis...

Ambasadorius be įgaliojimų

Paulius prisipažino, kad Tekančios saulės šalyje pasiilgsta artimųjų ir namų. Bet: "Žinau, kad galiu bet kada parvažiuoti. Įdomiausia tai, kad būtent išvykęs supratau, kokia graži mūsų Lietuva. Retkarčiais tenka dalyvauti įvairiuose susitikimuose ir pasakoti apie Lietuvą, jos istoriją, kultūrą ir maistą. Japonams taip pat labai malonu išgirsti apie Chi'unę Sugiharą ir tai, kad japonų kalba skamba panašiai kaip lietuvių (abi kalbos turi daug panašių garsų, pavyzdžiui, ka ki ku ke ko ir panašiai)."

Paklaustas, ką japonai žino apie Lietuvą, jis sakė: "Apie mus jie žino kaip vieną iš valstybių prie Baltijos jūros (Baruto sangoku), yra girdėję apie pokario okupaciją bei imperatoriaus vizitą 2007 metais. Beje, japonai, su kuriais bumbsename krepšinio kamuolį, žino ir apie Lietuvos krepšinio tradicijas."

Skirtumai

O kaip japoniškos virtuvės fone jam dabar atrodo lietuviškas maistas?

"Cepelinų ir kitų lietuviškų skanėstų pasiilgstu. Tokie produktai kaip varškė ar grietinė yra tikra egzotika Japonijoje. Lietuviai tikriausiai nustebs sužinoję, jog japonai pieną pradėjo vartoti tik po Antrojo pasaulinio karo.

ANŪKAS. Taip atrodė Paulius, pradėjęs lankyti pirmąją klasę.

Prieš keletą metų vienas lietuvis Japonijoje turėjo kepyklėlę ir kurį laiką pardavinėjo šakočius, kuriais stengiausi pavaišinti ir savo japonus draugus.

Vienas iš dalykų, kuriuo japonai skiriasi nuo lietuvių, yra požiūris į maistą. Geriausios kokybės maisto produktus japonai tiekia vietos rinkai ir restoranams. O štai geriausios kokybės lietuviškos maisto prekės iškeliauja į užsienį..." - pastebėjo Paulius.

Kartais jam atrodo, kad užsieniečiai Japonijoje nėra visaverčiai visuomenės nariai. "Tačiau taip pat yra ir Prancūzijoje, ir Lietuvoje", - patikslino jis.

Ir pabrėžė tris dalykus: "Pirma - žmonių mandagumas ir nuolankumas. Gatvėse pasiklydusiam turistui japonas ne tik pirštu pabaksnos kur eiti, tačiau ir palydės. Valstybės institucijose, parduotuvėse, restoranuose aptarnavimas malonus. Taip pat ir šeimose vaikai nepaprastai gerbia savo tėvus ir artimuosius. Sakoma, kad tai budizmo įtaka. Antras dalykas, nepaliaujantis stebinti, - švara. Viskas tiesiog blizga, nors miestų gatvėse nėra šiukšlinių. Šiukšles, plastikinius maišelius ir kitką japonai parsineša rankinėse namo ir surūšiuoja perdirbti.

ANŪKAI. Birutės ir Edvardo Jurčių atžalos Paulius, gimęs Klaipėdoje, ir Rasa, gimusi Maskvoje.

Vaikštant miestų gatvėmis dėmesį atkreipia detalės - japonai daug dėmesio skiria smulkiems elementams juos supančioje aplinkoje (architektūroje, dizaine). Kartais pagalvoju, kad tai atspindi japonų charakterį: viską daryti ne paprasčiausiu, lengviausiu būdu, tačiau taip, kad būtų kuo geresnis rezultatas", - vardino klaipėdietis, kurio šaknų reikėtų ieškoti ir Lelijų g. 9-ajame name.

Įvairialypė bičiulystė

Japonijoje gyvena maždaug pusantro šimto lietuvių.

"Tačiau mes pasklidę labai skirtinguose kampeliuose, taigi susirinkimuose, kurie dažniausiai vyksta Tokijuje esančioje Lietuvos ambasadoje, dalyvauja nedaugelis. Tačiau veikia Japonijos lietuvių organizacija.

Mano draugų ratas spalvingas: žmonės iš visų žemynų, kultūrų, religijų. Dažniausiai kalbamės anglų arba japonų kalbomis. Kartais būna kultūrinių nesusipratimų, tačiau juos greitai pavyksta išspręsti. Kultūrų skirtumai tik paįvairina bendravimą",- aiškino Paulius.

Paklaustas, ar gamtos stichijoms Japonijoje ruošiami vietiniai, o taip pat atvykėliai, jis sakė: "Tikriausiai matėte per naujienas, kaip ramiai japonai reagavo į cunamį, žemės drebėjimo padarinius. Jie nuo mažens mokomi, kaip apsisaugoti nuo gamtos nelaimių. O žemės drebėjimų Japonijoje tikrai netrūksta. Gal todėl žmonių ir gamtos santykis ten glaudesnis, daugiau pagarbos ir dėmesio miškams bei vandenynams", - įspūdžiais dalijosi jis.

Savo ateitį vaikinas sakė siejąs tik su Lietuva. "Tik dar nežinau, kada parvažiuosiu..." - suabejojo Bronislavos ir Benedikto Jurčių, gyvenusių Lelijų g. 9-ajame name, anūkas Paulius.

Kuklumas - kaip papuošalas

Jurčių dukterys Birutė ir Virginija gyvena Klaipėdoje. Tačiau apie tai, kaip susiklostė jų likimai, viešai išpažinti nepanoro.

"Mano seserų kuklumas kaip papuošalas, lydintis jas visą gyvenimą, ir šį kartą ėmė viršų. Nesileidžia į kalbas",- sakė jų brolis Sigitas Benediktas, paprašytas talkininkauti prakalbinti jas.

Virginija išaugino dvi dukras: Vilmą ir Vaidą. Vilma, dirbdama vadybininke kruiziniame laive, pamilo Omarą, su kuriuo dabar gyvena Stambule ir augina Arvyduką. Vaida, baigusi Vilniuje verslo vadybą, dirba vieno banko Klaipėdos skyriuje ir augina dukrytę Elzytę.

Anonsas

Lelijų g. 9-ąjį namą 1937 m. buvo pasistatydinusi Viršilų šeima. Kaip Viršilams pokariu pasisekė grįžti į savo nuosavybę ir kaip klostėsi šios šeimos likimas - kitoje "Akvarelių" dalyje.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".