Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (266)

Šiandien vaikščiosime šeimos jaunėlio Edvardo, dabar Lietuvoje ir už jos sienų labiau žinomo kaip Edžio Jurčiaus, gyvenančio Portlande (JAV), gyvenimo keliais.

Per Maskvą - į Los Andželą

E. Jurčys labai anksti išskrido iš tėvų namų. Kursas - į Maskvą, Kinematografijos institutą.

"Vėliau turėjau svajonių darbą Ostankino televizijoje. Kelionės su laidos "Gyvūnijos pasaulyje" vedėju Nikolajumi Drozdovu po Kurilus, Tadžikiją, Kirgiziją ir kitus SSRS neaprėpiamus plotus teikė didelį pasitenkinimą", - pasakojo jis.

1987 m. vyko Taikos žygis per JAV ir SSRS. E. Jurčys kartu su amerikiečiais kūrė bendrą filmą apie šį žygį, tad keliavo per visą Sąjungos teritoriją. Nakvodavo palapinėse, vakarodavo prie laužų. Per tą kelionę ir darbą susidraugavo su amerikiečių operatore ir prodiusere Kety taip, kad po metų susituokė Maskvoje, pirmajame privačiame restorane prie Raudonosios aikštės.

"Vestuvių iškilmėms paklojau visas savo santaupas - 2 000 rublių. Į jas atvykusieji Kety artimieji, bičiuliai buvo apstulbinti puotos prašmatnumo. Kadangi su laidos "Gyvūnijos pasaulyje" vedėju ką tik buvau grįžęs iš Kurilų, ant stalo nestigo raudonųjų ikrų, ant jo pūpsojo ir keptas paršelis. Tad amerikiečiai buvo priblokšti. O 1989 metais aš jau išvykau gyventi į JAV, nors palikti Maskvą, superinį darbą televizijoje buvo labai gaila, bet jausmai paėmė viršų", - pasakojo ponas Edvardas.

Kety tuo metu glaudžiai bendradarbiavo su Holivudu, todėl gyveno Los Andžele, Santa Monikoje. Čia atvykęs Edis patyrė socialinį šoką. Po kurio laiko Kety jį pradėjo pažindinti su kino publika. Reikėjo perimti terminologiją, nes ji labai skyrėsi nuo įprastos Sovietų Sąjungoje. Be abejo, reikėjo ir pažinčių, kad "užsikabintum" kokiam darbui.

Profesiniai žingsniai

Po kurio laiko vienas TV kanalas pakvietė E. Jurčių filmuoti indėnų šventės.

"Pakeliui prodiuserė aiškino, ko nori ir kaip nori. Pusės jos greitakalbės nesupratau, bet linksėjau galva. Atvažiavęs iš karto ėjau filmuoti, tuo kiek nustebindamas prodiuserę. Kai grįžau namo, Kety perspėjo - jei per valandą neskambins, vadinasi, viskas gerai. Tik po savaitės sulaukiau tos prodiuserės skambučio - norėjo bendradarbiauti nuolat. Nuo to viskas ir prasidėjo", - pasakojo p. Edis.

Jam teko filmuoti ir Dastiną Hofmaną, ir Džeką Nikolsoną, ir Arnoldą Švarcnegerį, ir daugelį kitų, mat Los Andžele yra kompanijų, kurios specializuojasi kino žvaigždžių reklaminių klipų kūrime.

"Jokios arogancijos ar pasipūtimo. Beveik su kiekvienu teko sukirsti delnais. Gal kiek daugiau teko pabendrauti su Rodu Stiuartu, nes filmavau jo vestuves, į kurias, man atrodė, pusė Škotijos suvažiavo. Taip pat su Robinu Viljamsu, kuris buvo filmavęsis Rusijoje ir mokėjo kelis žodžius rusiškai", - apie darbą su žvaigždėmis pasakojo pokalbininkas.

Paklaustas, kodėl išsikraustė į Portlandą, p. Edis argumentavo: "Jūs neįsivaizduojate, kokia žmonių ir automobilių kirbėlynė tas Los Andželas. Saulė, saulė ir saulė. Visa tai kęsti gali tik tvirtai surišti su kino gamyba. Aš nesijaučiau toks pririštas, kad čia likčiau visą likusį gyvenimą. Į pasaulį jau prašėsi dukrelė Tereza. Su Kety galvojome ir apie jos sveikatą. Kai rimtai svarstėme, kur norėtume gyventi, žmonai kaip tik pasiūlė dėstytojos darbą Portlando universitete. O Portlande, panašiai kaip Lietuvoje, yra metų laikai. Tik lyja gal kiek daugiau nei Lietuvoje. Tiesa, Portlande man teko viską pradėti nuo nulio. Ir indus kavinėje mazgojau, ir siurblius pardavinėjau", - pasakojo E. Jurčys.

Tuomet jis susigalvojo fotografuoti sergančiuosius AIDS.

"Prikalbinau prisileisti mane penketą jų. Būdami blaivaus proto jie panoro pasauliui nešti žinią. Visų paprašiau parašyti įgaliojimus, kad temstant jų sąmonei giminės ar bičiuliai neuždraustų tęsti darbo. Jų gyvenimą fiksavau penkerius metus. Šiandien iš jų bėra gyvas tik vienas. Mes labai susidraugavome. Iš šio gyvenimo išlydėjau ne fotografijų "modelius", o draugus, per penkerius metus atvėrusius ir intelekto gelmes, ir pragaišties versmes. Tą fotografijų ciklą rodžiau ir Amerikoje, buvau atgabenęs ir į Lietuvą. Kartu atvežiau ir siuntą medikamentų, švirkštų - jų Lietuvoje tuomet dar labai trūko. Na, o paroda susilaukė nevienareikšmių emocijų. Bet ji buvo toji žinia pasauliui, dėl kurios ir tarėmės su susirgusiais šia liga", - sakė pokalbininkas.

E. Jurčys yra surengęs per trisdešimt fotografijų parodų JAV, Japonijoje, Europoje, Naujojoje Zelandijoje, pelnęs ne vieną svarų apdovanojimą. Lietuvoje yra išleidęs fotografijų albumus "Gijos", "Tyla iš gervių plunksnų", "Kryžių kalnas. Gyvybės sodai", Lietuvos televizijos užsakymu yra nufilmavęs tris dokumentinius filmus.

Sabonio pėdsakas

"Kai Arvydas Sabonis dar tik ruošėsi važiuoti į Portlandą, man paskambino iš NBA ir teiravosi, ar galėsiu jam vertėjauti. Mielai sutikau. Tad turėjau daug malonumo ir varžybas stebėti, ir su juo pačiu bendrauti", - pasakojo E. Jurčys.

Pasak jo, A. Sabonis puikiausiai galėtų vesti kokią televizijos laidą - tiek sveiko humoro, tiek įdomiausių istorijų.

"Vertėjaudamas pastebėjau, kokie standartiniai ir vis tie patys būdavo žurnalistų klausimai: Kaip nugara? Kaip sausgyslės? Kaip susižaidžiate komandoje? Saboniui nieko kita ir nelikdavo, kaip atsakinėti vienskiemeniais žodžiais. Vienas Portlando laikraščio reporteris manęs priprašė, kad pats pamėginčiau Sabonį kalbinti. Kai pasakiau tą užmačią, Arvydas sutiko. Ir besikalbant jo namuose visai užmiršo, kad stovi diktofonas, tiesiog nebekreipė dėmesio į jį. Paskui išverčiau tą interviu į anglų kalbą. Jis buvo atspausdintas ir turėjo didelį pasisekimą, nes Sabonį Portlande daug kas dievino ir tebedievina", - teigė p. Edis.

Gal grįš

Kai paskutinį kartą E. Jurčys lankėsi gimtojoje Klaipėdoje, jį lydėjo ir dvi dukros - Rasa su Tereza. Joms tėvas rodė viską, kas Klaipėdoje ir Lietuvoje brangu. Žinoma, buvo aplankyta ir Lelijų gatvė.

"Man čia viskas miela, sava, nes esu tvirtai susijęs - čia seserys, čia brolis. Ir galbūt kada nors įkalbėsiu Kety važiuoti su manimi pasitikti gyvenimo saulėlydžio į Lietuvą. Tuo labiau kad jos prosenelių kapai taip pat Lietuvoje", - sakė E. Jurčys.

Anonsas

Ką Japonijoje veikia Paulius Jurčys, vienas iš Bronislavos ir Benedikto Jurčių, gyvenusių Lelijų g. 9-ajame name, anūkų?

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d.