Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (263)

Gocentukai, kaip ir visi 4-osios vidurinės mokyklos moksleiviai, lankė chorą, sportavo, eidavo į mokykloje rengiamas "vakaruškas", kai po oficialios dalies apie penkmečio planus pradėdavo suktis plokštelės patefone, ir trypdavo, kaip visi, pagal "Mamayukero". Jeigu kas bandydavo šokti tvistą pagal greitesnę muziką, mokytojai sudrausmindavo. Ir kad atkratytų nuo iš "supuvusių" Vakarų atklydusio šokio, netgi kviesdavo mokytojus dresiruoti šokti valsą ar nuobodžią naujovę - "Lipsi".

Vasaroms Gocentukai dažniausiai būdavo išsiunčiami pas močiutę į Žemaičių Naumiestį. Būdavo prievolės - ravėti daržus, padėti ūkio darbuose. Bet būdavo ir linksmybių - susirinkdavo šokti kurio nors kaimyno daržinėje. Atvažiuodavo ir saviveikliniai teatrai rodyti spektaklių.

Žodžiu, Gocentukai augo ir brendo kaip ir dauguma tos kartos žmonių. Kaip ir visi, moksleiviai buvo vežami ir į bulviakasius. Štai viename jų ir įvyko tragedija, apie kurią plačiau buvome jau rašę - kai vienas moksleivis buvo pasiėmęs sprogmenį, kurį ketino išbandyti bulvių lauke. Taip ir padarė. Rezultatas - žuvę ir sužeisti, likę neįgalūs visam gyvenimui.

"Nors paskui mus visus tardė, kuris turėjome sprogmenį, aš iki šiol nežinau, kas jį atsivežė. Sprogo man už nugaros, bet skeveldros manęs nelietė. O štai mano geriausias mokyklos draugas Viktoras Jakštas buvo sudraskytas taip, kad po kelių dienų pasimirė", - atsiduso Jurgis Gocentas.

Žinia apie tragediją greitai pasklido po Klaipėdą. Minios tėvų rinkosi prie 4-osios vidurinės Daržų g. Bet Gocentų tarp jų nebuvo. Nes Jurgis pėsčias iš "Pergalės" kolūkio parskuodė pasirodyti tėvams, kad nežuvo...

ŠEIMA. Gocentai, kaip ir daugelis pokario šeimų apsilankydavo ir fotoateljė. Ši nuotrauka daryta 1960-ųjų rugpjūčio pabaigoje - visai prieš naujus mokslo metus. 

Paklaustas, kokių sunkumų tėvai turėjo augindami tris sūnus, Jurgis net nesusimąstęs išpoškino: "Išleisti mus į mokslus."

Ir džiaugsme, ir varge...

Gocentų atžalos yra išsaugoję tėvo ir mamos laiškus, kitų artimųjų liudijimus. Iš laiškų, rašytų vienas kitam, gali susidaryti vaizdą, kaip buvo prisirišę Elena ir Jonas Gocentai. Kol po šliūbo Jonas Gocentas gyveno ir dirbo Vilniuje, prokuratūroje, jaunavedžiai ypač intensyviai susirašinėjo. Štai vieno iš E. Gocentienės laiškų turinys: "Joneli, mano mielas, gavau jau antrą laišką iš Vilniaus. Ant pirmojo jau parašiau vakar. Kuomet gavau, tai buvo šeštadienis, o kad paėmiau dabar rašyti, tai sekmadienio pavakarys.

Man be tavęs ilgu ir nejauku daros. Ir širdis skauda, ir rūpinuos, kaip tu pavalgęs esi. Kiek kartų sėduos prie stalo, mano mintys - ar turi ką valgyti? Man tuos žodžius rašant ašaros byra. Sunku ir rašyti. Tai kaip atrodo Vilniaus miesto judėjimas? Ir kaip man daryti: ar likti Vilniuj gyventi, ar persikelti. Joneli mano, nemįslink Vilniuj likti. Prie savo namų vis daugiau būsim privalgę. Man skaudu ir pamįslinti Vilniuj gyventi.

Ką buvau į aną laišką parašiusi, aš manau, būsi jau pasiuntęs. Dabar prašau siųsti mano šliures, nes kur aš nešioju, visai baigias, o basai visai nesmagu vaikščioti. Ir įdėk mano tuos gelsvus išpjaustytus batelius. Galėčiau duoti šiek tiek pataisyti ir dar nešioti. Paskiau paieškok "skladuke" šalia virtuvės tarp tų skarmalų - tokie drūžieti gabalai yra. Viens - didelis, antras - mažesnis. Tai paimk, aš manau pasiūti čiužinuką mažai būsimai būtybei.

<...>Lauksim atsakymo. Bučiuoju, tavo Lėna. Naumiestis, 1942 m. gegužės 3 d."

Daug šilumos ir nuoširdumo ir kituose laiškuose. Ir taip buvo visą gyvenimą iš tiesų pagal priesaiką, duotą prie altoriaus - "Ir varge, ir džiaugsme būsim kartu, kol mirtis mus išskirs." Ir toji valanda atėjo.

Be tėvo ir vyro

Už Eleną daug vyresnis Jonas 1974 m. iškeliavo Anapilin. O sūnūs dar iki galo nepastatyti ant kojų. E. Gocentienei teko ieškotis geriau apmokamo darbo. Ir štai ką ji savo prisiminimuose rašo:

"Paaugo Vytautas (14 m.), Jurgis buvo bebaigiąs studijas Karaliaučiuje. Stingant pragyvenimui lėšų, susiradau valdiško darbo: 1967-1973 m. dirbau liftininke namų valdyboje, o paskui po trumpų mokymų pamainomis budėjau pirmajame Klaipėdoje devynaukštyje tarp turgavietės ir "Švyturio" alaus daryklos. Po vyro mirties dvylika metų dirbau Nežinybinės apsaugos skyriaus prie Vidaus reikalų ministerijos sarge - pamainomis "dabojau" Gamybinio techninio komplektavimo valdybos, spaustuvės "Rytas" pastatus, teritorijas. Bendradarbiai ir vadovai gerbė, net "SSRS darbo veterano" medalį užkabino, teikė dovanas.

Poligrafijos inžinierius Romaldas Pakulis, energingas "Ryto" spaustuvės direktorius, dažnai užbėgdavo į sargybinę pakalbinti. Elegant vyras - išsitraukia skaisčią lygintą nosinę ir valosi nusiplautas po darbelių kieme rankeles, teiraujasi, džiaugiasi, nes viskas tvarkoje."

Vytautas Gocentas detalizuoja: "Mama, užauginusi du inžinierius ir vieną universiteto studentą, gerbė mokslo žmones, džiaugdavosi jų tvarkingumu ir elegancija."