Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (262)

Pokariu daugelyje klaipėdiečių šeimų dūzgė siuvamosios mašinos: kas drabužius ne tik sau, bet ir kitiems nelegaliai siūdavo, o pas kai kuriuos tos siuvamosios tik dulkėdavo. Bet netgi ir tokiu atveju svečiams būdavo rodomi apdulkėję "zingeriai". Nes tai reiškė šiokį tokį turtą.

Gocentų šeimoje "Singer" buvo ne tik įrankis, bet ir relikvija. Mat, prasidėjus karui, tą siuvamąją buvo "rekvizavę" kariai. E. Gocentienė dūsavo ją praradusi. Užtat koks buvo džiaugsmas, kai po kokios savaitės ją aptiko... griovyje. Matyt, mašinėlę pasisavinusiems kariams grobikams ji pasirodė per sunki tampytis. Tai ir pametė "trofėjų".

SODELYJE. Elena ir Jonas Gocentai buvo šeimos žmonės. Tad visas gyvenimas ir vykdavo namuose ir aplink namus. Šioje nuotraukoje Gocentai su sūnumis Jurgiuku (ant mamos rankų) ir Jonu Gėlių g. 20-ojo namo sodelyje (1947 m.).

Pokariu "zingeris" buvo pirmutinio būtinumo įrankis. Apibrizgo sūnums ar vyrui marškinių apykaklės, rankogaliai - Elena Gocentienė juos tvarkingai nuardo ir vėl prisiuva nesunešiota puse. Ir naujus pasiūti sugebėdavo, mat siuvėjos įgūdžių buvo mokiusis Žemaičių Naumiestyje pas Kliauznienę, kuri vėliau išvažiavo gyventi į Vokietiją. O 1936 m. tęsti siuvėjo amato mokslų atvyko į Klaipėdą pas Šulcus, gyvenusius Gulbių gatvėje. Šulcų duktė Jadzė mokė siuvimo gudrybių. Vėliau E. Gocentienė savo prisiminimuose apgailestavo, kad ne tiek ji buvo mokoma siūti, kiek pristatoma prie namų ruošos darbų.

Siūti išmoko, bet štai sukirpimo įgūdžių semtis teko pačiai. Visa išmokta labai pravertė šeimyniniame gyvenime. Nes ir vyras, ir sūnūs tegul ir ne prabangiais kostiumais, bet visada buvo tvarkingi. Antra vertus, tų prabangių aprangų pokariu nelabai ir tebuvo. "Blizgėdavo" tik tie, kurie gaudavo siuntinius iš Amerikos.

Smūgis žemiau juostos

Gocentų šeimyna vertėsi kaip ir daugelis klaipėdiečių anuomet. Pagrindinės pajamos buvo šeimos galvos alga už teisininko tarnybą. O teisininko karjera galėjo baigtis ir visai tragiškai. Mat enkavėdistai Gocentų tėvonijos namo palėpėje aptiko knygų gotišku šriftu. Nesvarbu, kad tai buvo daugiausiai maldynai ar sakralinio turinio knygos, niekas į tai nesigilino. Knygas sunaikino, o Jonas Gocentas buvo atleistas iš darbo. Bet juristas nebuvo sutryptas iki galo: juridine praktika jam leista užsiimti ir toliau. Tik jau ne Klaipėdoje, o Šilutėje, Gargžduose. Tai, be abejo, apsunkino jo gyvenimą, nes 1956-1959 m. kasdien reikėdavo važiuoti į Šilutę.

Reikėjo prisitaikyti. Juristas išsinuomojo butą Šilutėje ir... nusipirko dviratį. Jurgis Gocentas prisipažino, kad būdavo tikra laimė, kai tėvas leisdavo juo važiuoti: "Tai ne koks vaikiškas "Ereliukas", tikras vyriškas dviratis, kuriuo tėvas ir namo į Klaipėdą parmindavo, ir pas juridinius interesantus tiek Šilutėje, tiek jos apylinkėse važiuodavo."

Liuteronai

Priminsime, kad Elena ir Jonas Žemaičių Naumiestyje susipažino ir susidraugavo per bažnytinius susibūrimus liuteronų bažnyčioje. Tiek jai, tiek jam tikėjimo tiesos buvo labai svarbios. Sūnus Jonas, gimęs karo metais (1942-aisiais) ir Jurgis, karui pasibaigus gimęs Tauragėje, buvo krikštyti Martyno Mažvydo bažnyčioje. Na, o broliuką Vytautą, 1953 m. gimusį Klaipėdoje, jau krikštijo Kretingos liuteronų bažnyčioje.

O štai kai Jurgis turėjo būti konfirmuotas, ši apeiga vyko tuomet kapinių bažnyčia vadintoje stačiatikių cerkvėje Liepų gatvėje. Per karą ar pokariu sugriovus liuteronų maldos namus, Klaipėdoje apsigyvenę šios konfesijos nariai liko be bažnyčių. Buvo rasta išeitis: stačiatikių cerkvėje tam tikromis valandomis melsdavosi tai stačiatikiai, tai liuteronai. Ir apskritai kokios šio kultinio pastato metamorfozės: sinagoga, cerkvė, liuteronų priebėga...

Taigi, Gocentai savo vaikus auklėjo liuteroniška dvasia. Nors su Jurgiu Gocentu mokiausi vienoje klasėje, tačiau kokių nors skirtybių tarp jo ir daugiausiai klasėje buvusių katalikų visai neįžvelgiau. Tad buvo įdomu sužinoti apie tikėjimo slaptybes Gocentų namuose.

"Mano krikštatėvis ir pastorius Mikas Preikšaitis gyveno Minijos gatvėje, visai netoli nuo mūsų namų. Kiekvieną savaitę man paskirtą dieną ir valandą eidavau pas jį kalbėtis. Jis man nesakydavo, kad bolševikai yra blogis, neatkalbinėdavo nuo pionierių ar komjaunuolių. Tiesiog aptarinėdavome istoriją, kartu - ir pasaulio vystymosi bei tikėjimo dalykus", - pasakojo Jurgis.

Paklaustas, kaip po tokių pokalbių jausdavosi mokykloje, jis reziumavo: "Tėvas aiškindavo, kad bolševikai yra apskritas blogis, kunigas apeidavo politinius dalykus, o mokykloje klausiausi apie socializmo ir komunizmo pergales. Ir dariausi savo išvadas."

"Mūsų šeimoje nebuvo fanatiško polinkio į religiją. Bet tėvų elgesyje, nuostatose nuolat galėjai jausti neprikišamą nusiteikimą. "Kur pabaiga ar galas, ten ir pradžios giją atrandi", - teigdavo mama. Tai reiškė, kad ji į gyvenimą, jo dovanas iš Viešpaties žvelgė kaip į nenutrūkstančios eigos dalį. Mamos žodžiai, elgesys ir mane kaskart rengė santarvei su Dievu", - šiandien sako Vytautas Gocentas, gyvenantis Vilniuje ir dirbantis Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".