Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (252)

2012-07-16 00:02

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės Turgaus gatvės 20-ajame name, kuriame gyveno ir Zitos Simanauskaitės-Kundrotienės šeima.

Zita puikiai pamena, kaip mirus Stalinui kaukė garlaiviai, traukiniai, aidėjo dar tokių negausių Klaipėdoje sunkvežimių ir lengvųjų automobilių vairuotojų spaudžiami klaksonai, fabrikų sirenos.

"Mokykloje buvau perspėta, kad tik nesukrutėčiau, kai prasidės Stalinui pagerbti skirtas gausmas. O jis mane užklupo gatvėje. Ir aš bijojau net sumirksėti", - prisiminė moteris.

Būtent nuo šio prisiminimo ir prasidėjo mūsų pokalbis apie Simanauskų gyvenimą Turgaus g. 20-ajame name. Mat toji Stalino mirtis buvo atskaitos taškas, kai šeima iš K. Donelaičio g. 4-ojo namo (dabar Klaipėdos universiteto Menų fakultetas) kiemo pagalbinio pastato vieno kambario butuko persikraustė į Turgaus gatvę.

Tada jau buvo galvojama apie Mokytojų instituto eros pabaigą ir apie mokyklos - internato šiame pastate veiklos pradžią. Tad visokie pašaliniai nei pačiame pastate, nei jo kiemo "budinkuose" buvo nepageidaujami.

Vincas ir Zofija Simanauskai, jų pirmagimis Vincas ir dukrelė Zitutė buvo įkeldinti į vieną Turgaus g. 20-ojo namo kambarėlį su bendra virtuve trims šeimoms. Bet Simanauskai maišto nekėlė, nuolankiai susitaikė su valdžios "dovana". Juk kaip ir daugelis lietuvių sovietinėje Lietuvoje turėjo "uodegų".

Prievaizdai

Besikalbant su ponia Zita, vardijusia buvusius kaimynus, tarp kurių gyveno ir milicininkas, pirmą kartą aplankė mintis: kiekviename name būtinai atsirasdavo kas nors iš jėgos struktūrų: karininkas, enkavėdistas, ar, kaip šiuo atveju - milicininkas. Žodžiu, "sakalo akis". "Akvareles" rašau jau šešti metai ir tik dabar suvokiau, kokia geležine "sistema" buvome surišti.

Kai šiuo "atradimu" pasidalijau su dėl įvairių priežasčių nuolat persekiotu klaipėdiečiu, šis amą prarado: "Ar tu tik dabar supratai?"

Gal šiuo atveju tas milicininkas ir nebuvo "stukačius", tačiau šiame name toks privalėjo būti...

Apie kapitalizmo spindesį nepasakojo

Zofija Vasiliauskaitė-Simanauskienė ir jos sesuo Jadvyga buvo gimusios Čikagoje. Sušlubavus tėvo sveikatai Vasiliauskai grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Klaipėdoje, Sendvaryje. Čia gimė jaunylė sesutė Katryna.

Taip jau susiklostė, kad Zofija ir Jadvyga, siaučiant karo audroms, suirutėms, liko gyventi Lietuvoje, o Katryna, beje, spėjusi baigti tris Vytauto Didžiojo gimnazijos klases, pasitraukė į Vakarus. Ji dvejus metus gyveno sugriautoje Vokietijoje, o vėliau emigravo į Kanadą.

Būtent dėl šių priežasčių - gimusi JAV, sesuo Kanadoje - Zofija Simanauskienė su vyru dirbusi švaros kontoroje, negalėjo likti be atitinkamų organų dėmesio. Ypač jis paaštrėjo, kai Katryna per Raudonąjį Kryžių 1956 m. surado seseris.

DARBE. Zofija Simanauskienė dirbo pačiame paišinausiame anodų ceche "Syriuje".

"Mama ir teta manė, kad ji per karą žuvusi. Ir koks buvo džiaugsmas sužinoju ir įsitikinus, kad ji - sveika ir gyva", - Simanauskų šeimyną aplankiusį džiaugsmą prisiminė p. Zita.

Kiekvienais metais Kalėdoms ir Velykoms Simanauskai gaudavo siuntinius iš Kanados. O apie 1966 metus sulaukė ir kvietimo seserims Zofijai bei Jadvygai aplankyti Katryną už Atlanto.

"Išlydėjome jas pasitikti 1968 metus. O grįžusios mama ir teta beveik nieko nepasakojo. Matyt, bijojo mus su broliu "po tanku pakišti", jei mes kur nors ir kam nors pradėtume pasakoti, kaip gražiai spindi tas supuvęs kapitalizmas", - spėjo p. Zita.

Užtat mama ir teta "duoti ataskaitų" buvo pakviestos kitur.

"Pamenu, kaip mama mokė tetą, ką tuose rūmuose sakyti. Maždaug - apsimesk kvaiša, skaniai pavalgėm, minkštai pamiegojom, automobiliu pasivažinėjom. Po tokios "ataskaitos" jų daugiau ten nebekvietė... Bet mums, savo vaikams, o tuo labiau kaimynams, taip nieko ir nepapasakojo. Bet mačiau, kad mama iš Kanados grįžo apstulbusi", - pasakojo p. Zita.

Įdarbindavo ir vaikus

Kol Simanauskai dirbo švaros kontoroje, šiukšles išvežiodavo vežimais. O juos traukdavo, žinoma, arkliai. Tai Simanauskiukai būdavo "komandiruojami" arkliams šieno grėbti. Na, o Zitai nusišypsodavo laimė ir kapeikų iš mamos užsidirbti. Ši, išeidama į darbą švaros kontoroje, o vėliau "Syriaus" fabrike, dukterį įpareigodavo brolį, nors ir vyresnį už Zitą, prižiūrėti.

Didžiausias Turgaus g. tėvų, auginančių sūnus, galvos skausmas buvo, kad tik jie su Gruodžiukais nesusidėtų. Tai Zita ir būdavo tas angelas sargas nuo tų, kaip įvardindavo kai kurie kaimynai, recidyvistų.

Visas gyvenimas sukosi Turgaus gatvėje ir pačiame name. Zita draugavo su kaimynėmis Aldona ir Stase Kavaliauskaitėmis. Bet taip jau susiklostė, kad didžiausia draugė buvo Aldona Petrauskaitė, dabar - Linaburgienė. Ir šiandien, praėjus tiek dešimtmečių, moterys tebedraugauja.

Zitos brolis Vincas, įgijęs baldžiaus specialybę, dirbo laivų statykloje. O ji pati, Vilniaus politechnikume įgijusi šaldymo kompresorinių mašinų valdymo žinių, buvo paskirta dirbti Šiauliuose. Bet labai greitai, ištekėjusi už klaipėdiečio, sugrįžo Klaipėdon. Kaip ir kiti kaimynai, vestuves atšoko Turgaus g. 20-ajame name. O vėliau išsikraustė savo lizdo sukti.

Geros kaimynystės eros pabaiga

Ankstesnėse "Akvarelėse" kalbinti Turgaus g. 20-ojo namo gyventojai pasakojo, kaip keli kaimynai, trokšdami gauti butus su patogumais, kūjais trankė namo sienas. Ir savo tikslo pasiekė - namas buvo pradėtas ruošti remontui, o susigyvenusius kaimynus pradėjo kraustyti lauk.

"Man buvo gaila, kad čia nebebus mūsų šeimos "būstinės". Juk taip patogu viskas čia buvo", - su nostalgija dūsavo dabar jau našlė Zita Simanauskaitė-Kundrotienė.

Ji į šį namą užsuko, kai jame buvo atliktas kapitalinis remontas - pažiūrėti, kaip beatrodo buvęs jų šeimos butas. Kai Turgaus g. 20-ojo namo rūsyje buvo įrengta kavinė, ėjo dairytis, ar "sklepas" beprimena jiems priklausiusį...