Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (243)

Pokariu, kaip ir daugelis Klaipėdos namų, Turgaus g. 22-asis buvo apgyvendinamas tuo pačiu principu: pasistatei lagaminą atrastame laisvame kambarėlyje arba ir visame bute, ir droži į namų valdybą orderio... Bet kai apie 1950-uosius Ona Daugėlienė, kilusi nuo Krakių, į Klaipėdą atvažiavo laimės ieškoti, tokios "prabangos" jau nebepatyrė. Su kelerių metukų Nijolyte ji prieglobstį atrado Dargių šeimoje. Vėliau joje augęs dabar jau šviesaus atminimo Rimantas Dargis Klaipėdoje buvo pagarsėjęs ne tik užimamomis pareigomis, bet ir atsidėjimu buriavimo sportui. Taigi, šeima priglaudė atvykėlę su dukrele. Paskui jos pastogę rado kepykloje. O dar vėliau...

Justo Paleckio pėdsakas

Kad ir kaip keiktume tą sovietinę praeitį, bet joje būta ir dalykų, kurių dabar ir su žiburiu nerasi. Kadangi Daugėlienė dukrelę augino viena, ji turėjo kai kurių privilegijų. Jomis moteris ir nusprendė pasinaudoti. Jai pasisekė užsiregistruoti priėmimui pas tuomet LTSR AT prezidiumo pirmininką Justą Paleckį. Jam moteris išklojo savo vargus, vildamasi, kad aukštas pareigūnas padės išspręsti pastogės klausimus.

NAMO GYVENTOJA. Turgaus g. 22-ojo namo gyventoja Nijolė Daugėlaitė apie 1960 m.

"Jūs tik įsivaizduokit - kol mama spėjo grįžti iš Vilniaus, butas Turgaus gatvės name jau buvo paskirtas", - pasakojo Nijolė Daugėlaitė-Fultinavičienė. Na, ir mėgink palyginti graudžius padegėlių, daugiavaikių šeimų verksmus šiandien išmelsti socialinį butą... Prie prezidento (o anuomet J. Paleckio pareigos būtent prezidentinėms prilygo) niekas per patrankos šūvį neprileis, o laiškai, jeigu ir išdrįsi rašyti, pasiklys klerkų stalčiuose net neperskaityti. Geriausiu atveju gausi šaltą kaip ledas atsakymą - tai ne prezidento darbas rūpintis butais...

Draugysčių pradžia

Prekybos sistemoje dirbusi O. Daugėlienė Turgaus g. 22-ajame name apsigyveno 1953 metais. Tais pačiais dukrelė Nijolė pradėjo lankyti 4-ąją vidurinę. Ne, tuomet dar nebuvo to pastato Daržų gatvėje, kurį ketina nugriauti. Visi Turgaus (tuomet - Petro Cvirkos) gatvės, kaip ir kitų aplinkinių, vaikai lankė 4-ąją vidurinę, kuri buvo senojo turgaus gale (prieš kurį laiką ten buvo Vokiečių namai). Todėl tuomet, o ir jau vėliau, pastačius naują mokyklą, 4-osios vidurinės moksleiviai buvo vadinami turginukais.

KLAIPĖDIETĖ. Nijolė Daugėlaitė-Fultinavičienė Klaipėdos neiškeitė į kitą miestą - visas gyvenimas prabėgo uostamiestyje. Ir šiandien ji, išauginusi savo vaikus, dabar padeda stiebtis anūkams. Gražinos JUODYTĖS nuotr.

Daugėlienės ir dukrelės gyvenimas su buto gavimu pradėjo įeiti į vėžes. Pamažu mezgėsi draugystės su kitais namo gyventojais. Bene labiausiai O. Daugėlienė susibičiuliavo su pirmajame namo aukšte gyvenusia Justina Jadenkiene ir jos vyru Juozu.

"Justina ir Juozas tokie poniški buvo. Justina dažnai minėdavo restoranėlį Kretingoje, kurio savininke prieš karą buvusi. Na, ir pas juos namuose, dengiant stalą, visokių servetėlių, raukinukų būdavo. Kai pokariu dažno klaipėdiečio stalas būdavo "serviruojamas" laikraščiais, tai pas Jadenkus tai atrodė įspūdinga", - vaikystės įspūdžius iš atminties traukė Nijolė.

Loto ir preferansas

Matyt, Jadenkai iš tiesų to poniškumo turėjo, nes mokėjo žaisti preferansą. Šiaip jau pokariu kaimynai dažniausiai "varydavo" "Durnių" ar didesnio sumanumo nereikalaujantį "Tūkstantį". Na, dar iš savo gimtinių susivežtus, ten išmoktus "Karuselę" ar "Vežimą". Kadangi mano šeima gyveno name priešais Turgaus g. 22-ąjį, o Nijolė buvo mano klasės draugė, tai toje lošiančiųjų kompanijoje, bet jau Daugėlienės bute, kartais atsirasdavau ir aš. Tačiau tuomet žaisdavome ne kortomis, o "Loto", kai iš maišelio būdavo traukiamos "bačkutės" su numeriais, o mes ant kortelių dėdavome skrituliukus su tų "bačkučių" skaičių atitikmenimis. Kadangi mano tėvai niekada kišenpinigių neskirdavo, lošti sėsdavau be "kapitalo". O suaugusieji, tarp jų ir Jadenkai, sudėdavo "banką" - po vieną kapeiką. Ir kokią patirdavau laimę, jei pirmoji užpildydavau kortelę ir susišluodavau "banką". Bet jeigu ir neturėdavau tos kapeikos ir banko nesusišluodavau, vis tiek žaisti priimdavo.

Kai suaugusieji žaisdavo preferansą, mudviem su Nijole būdavo visai neįdomu. Tai ruošdavome pamokas arba susigalvodavome savų žaidimų. Dažniausiai dar neišvalytuose Jono bažnyčios griuvėsiuose. Ten įsirengdavome "savo" namus, kuriuose čiūčiuodavome "vaikus" - lėles. Kartais mūsų "namuose" atsirasdavo ir "tėčiai", bet jiems lėles čiūčiuoti ir "bapkas" kepti būdavo visai neįdomu, ir jie greitai "namus" apleisdavo, pirmenybę atiduodami vyriškiems žaidimams - "zoskei", tokiam švino gabalėliui su priklijuotu kailiuku. Tą "darinį" reikėdavo bato kulno šonu spardyti į viršų. Kuris daugiau kartų paspirs aukštyn nenuleisdamas, tas ir laimėtojas.

Anonsas

Kitą pirmadienį - apie Turgaus g. 22-ajame name gyvenusių šeimų - Jadenkų, Vainių - tragedijas. Beje, prašome atsiliepti daugiavaikės Gruodžių šeimos palikuonis, pažįstamus, Kazį Dražbą, Marijos Cibulskajos dukras Alą ir Lorą, Nataliją Tichonravovą ar jos palikuonis. Skambinti tel. 493435 arba rašyti laiškelius el. p. [email protected].

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.