Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (241)

Tabako fabriko privatizavimo reikalai pagreitį įgavo, kai 1993 m. tarptautinį konkursą laimėjo kompanija "Philip Morris", įsigijusi 52 proc. akcijų paketą.

Supirkinėjo akcijas

"Mums, darbininkams, likusias akcijas dalijo už dyką, kažkiek tų akcijų ir ministerijai atseikėjo. Man pagal darbo stažą Tabako fabrike, jei gerai pamenu, atiteko šimtas dvidešimt akcijų", - privatizavimo etapo pradžią prisiminė mechanizmų derintojas Vladas Šlušnys.

Kiekvienas su tomis akcijomis elgėsi kaip tinkamas: pardavinėjo vieni kitiems, gudresni laukė, kol jos įgis realią vertę. V. Šlušnys savo "akcijų paketą" padidino iki 170, po keliasdešimt supirkdamas iš panorusių jomis atsikratyti bendradarbių. Kai "Philip Morris" pradėjo supirkinėti akcijas, V. Šlušnys nepraleido progos jų parduoti.

"Už gautus pinigus nusipirkau šimtinę audinę. Tokių Klaipėdoje tuomet tebuvo vos kelios. Ir jomis važinėjo "kieti vyrukai". Na, ir aš tapau "kietas", - pasijuokė V. Šlušnys.

Už likusį akcijinį lobį jis giminaičiui, karo chirurgui, grįžusiam iš Afganistano, Odesoje padėjo nusipirkti butą, kuriame šis ir šiandien tebegyvena.

Kaip keitėsi darbo sąlygos

"Sovietmečiu mes planą varydavom, bet tvarkos fabrike buvo nedaug. Kai vadžias į rankas perėmė "Philip Morris", reikalai tuoj pat pradėjo krypti į gerąją pusę", - prisiminė kitas Tabako fabriko mechanizmų reguliuotojas Jonas Grabauskas.

Jis, pardavęs savo akcijas, gavo 5 tūkst. litų į rankas. Tokie pinigai lito įvedimo pradžioje turėjo svorį. Jis prisiminė, kaip buvo pertvarkyti Tabako fabriko poilsio ir buitiniai kambariai, sutvarkyti V. Šlušnį 20 metų erzinę tualetai.

Kompanija žinojo, kad šiame pastate užsilaikys neilgai, tačiau su žmogaus, tiksliau, darbininko orumą žeminančiais ženklais taikstytis neketino. Tikriausiai tuo buvo siekiama parodyti, kad amerikonai į Klaipėdą atėjo ne skriausti ar uiti darbininkų, o jiems padėti pasijausti visaverčiais žmonėmis.

ATEITIS. Taip turėtų atrodyti jau sutvarkyta ir rekonstruota Tabako fabriko teritorija ateityje. Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros nuotr.

1963 m. nuo kolchozų lažo iš Rokiškio į Klaipėdą atbėgęs J. Grabauskas net sapnuoti negalėjo, kad kada nors jis pamatys, kaip žmonės gyvena tenai, už geležinės uždangos. Tarybiniais metais jis nebuvo net į soclagerio šalis keliavęs. O "Philip Morris" perėmus vadžias į rankas jį ir dar du bendradarbius pasiuntė trims savaitėms į Čekiją. Ten "Philip Morris" jau buvo pasistačiusi naują fabriką.

Kitas Tabako fabriko darbininkų "desantas", kuriame irgi buvo J. Grabauskas, buvo "mestas" į Šveicarijos mokymo centrą. Čia Jonas su vertėju klausėsi prancūziškų technologijų paskaitų, o moderniame fabrike sėmėsi ir praktinių įgūdžių.

"Į Šveicariją važiavome kiek jaudindamiesi. Kaip tie kapitalistai mus pasitiks? Ogi, žmonės kaip žmonės. Pirmosiomis dienomis kažkas manęs pasiteiravo, iš kur mes. Pasakius, kad iš Lietuvos, "ai, rusai" - mostelėjo ranka. Pradėjau aiškinti, kad aš ne rusas, bet manęs, atrodo, nelabai teišgirdo. Bet po kiek laiko tas pats, teiravęsis, iš kur mes, priėjo ir pasakė: "bet jūs tikrai ne rusai". Susidomėjau, kodėl taip nusprendė. "Tai kad jūs stiklinėmis vodkos negeriat", - paaiškino", - pirmuosius įspūdžius, patirtus Šveicarijoje, klostė p. Jonas.

Vėliau jį ir kitus klaipėdiečius ir į ekskursijas po kalnus pradėjo vežioti.

"Grožis neišpasakytas. O kai sužinojau, kad žmogų vieną parą mokymo centre laikyti kainuoja tūkstantį dolerių, tai ir visai buvau priblokštas: dėl manęs, tiksliau, mano būsimos kvalifikacijos, kompanija tokius pinigus "tratija", - savo emocijų neslėpė J. Grabauskas.

Po to - stažuotė Belgijos tabako fabrike. Darbininkų apmokymai netrukus jau davė vaisių: dar senajame Tabako fabrike pradėta gaminti nauja produkcija - cigaretės "Armada", "LM", "Bond".

J. Grabauskas po mokymų užsienio tabako fabrikuose kilo karjeros laiptais. Naujajame "Philip Morris Lietuva" fabrike jis pasiekė karjeros viršūnę - tapo mechaninės priežiūros meistras.

"Kai persikraustėm į naująjį fabriką, jaučiausi kaip klebonijoje", - sakė pokalbininkas.

Senojo tabako fabriko ateitis

Ištuštėjus senajam Tabako fabrikui, 2002 m. pabaigoje "Philip Morris Lietuva" jį už litą perleido Klaipėdos miesto savivaldybei su sąlyga, kad erdvė bus pritaikyta visuomeninėms reikmėms. Sutartį pasirašė tuometinis Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius ir tada "Philip Morris Lietuva" vadovo pareigas ėjęs Jacques Hebbelinckas. Pasirašius dokumentus, Klaipėdos meras įteikė J. Hebbelinckui jubiliejinę dešimties litų monetą, pajuokavęs, kad miestas dešimteriopai permoka.

Vėliau prasidėjo diskusijos, kaip ir kam pritaikyti jau buvusio fabriko pagrindinį pastatą. O į jį, nekreipdami dėmesio į diskusijas, pradėjo veržtis menininkai su įvairiais projektais, akcijomis ir atrakcijomis. Šį pastatą pradėta vadinti "Kultūros fabriku". Pamažu brendo sumanymai, buvo rašomos paraiškos, rengiamas projektas. Sulaukta ir Europos Sąjungos paramos, tad pernai ledai pajudėjo - prasidėjo pastato rekonstrukcijos ir Tabako teritorijos tvarkymo darbai.

Pabaigus rekonstrukciją, senajame 5 aukštų Tabako fabriko pastate įsikurs pagrindinių mieste veikiančių kūrybinių industrijų sektorių atstovai: scenos menų ir muzikos, šiuolaikinių medijų (vaizdo, garso, skaitmeninio turinio technologijų), architektūros ir visų rūšių dizaino, kūrybinių paslaugų įmonės.

Senojo pastato pirmajame aukšte yra planuojama išnuomoti patalpas klubui, nedidelė erdvė bus skirta ekspozicijoms ir prekybai. Naujai statomame priestate bus įrengta meno zona, kur tilps 120 vietų kino ir 200 vietų scenos menų salės. "Kultūros fabriko" veiklos modelis bus grįstas tokiems projektams įprastais kūrybinių inkubatorių veiklos principais, paslaugomis bei kainodara, kas leis, tikėkime, "Kultūros fabrikui" netapti dar viena iš miesto biudžeto išlaikoma kultūros įstaiga. O mes, miestelėnai, turėsime dar vieną sutvarkytą senamiesčio kertelę. Gal, pradėjus veikti "Kultūros fabrikui", atgis ir visai šalia esantis Jono kalnelis...

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.