Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (181)

Karas, kaip ir daugelį bėgančiųjų nuo artėjančios sovietinės armijos, Aušras atvijo į Karaliaučių. Gilgiškių šeima, kurių vaikai buvo susidraugavę su Aušriukais, turėjo raktą nuo giminaitės buto šiame mieste. Jame apsigyveno patys, o ir Aušrų šeimyną viename kambariuke priglaudė.

Tėvynės neišsižadėjo

Knygoje "Minjotų Donkichotas" Astrida Petraitytė rašo, kad žiemos Karaliaučius tada jau nebedvelkė romantika: "Jokios didybės. Vien šaltis, nykuma, griuvėsių pustynės ir neviltinga nežinia. O ir šūvių "žinios" jokio viltingumo nesuteikė. Jau miestą šturmavo Raudonoji armija, laukti nebuvo ko, teliko vienintelis kelias - per Aistmares."

Vienintelė iš Aušrų šeimynos likusi gyva, į devintąją dešimtį jau įkopusi Ieva Aušraitė-Šiaudvytienė, paklausta apie sielvartą bei praradimus karo metu, ir dabar purtosi, nenorėdama gaivinti atminties. Tik iš A. Petraitytės knygos pavyko sužinoti, kokius košmarus patyrė Aušrų šeimyna, pasiryžusi per Aistmares pasiekti Pomeraniją.

Mažoji Ievutė, kiek atsilikusi nuo vežimo, matė, kaip belaisvių, o gal ir koncentracijos lagerio kalinių būrelyje vienas sukniubo. Niekas nepuolė jo atkelti. Atskubėjęs sargybinis paleido kulką į kaktą... Visa Aušrų šeima tapo šeimyninės tragedijos liudininkai, kai atsivėrus plyšiui lede įsmuko kinkinys ir Aistmarės tapo tuo kinkiniu važiavusios šeimynos kapu.

"Ir Aušroms teliko melstis: jau artėjant prie kranto, ledas ėmė traškėti, išryškėjo "siūlės", kurios tuoj, tuoj plyš... Jonas Aušra net prakaitu apsipylęs pliekė vargšus arkliukus - ir jiems vienintelė galimybė išsigelbėti tebuvo suspėti šį kelią įveikti prieš ledui "atsikabinant" nuo kranto... Och, turėjo būt dėkingi savo nirčiajam Trakėnui, kažin ar jo porininkas ramusis bėrukas būtų savy suradęs jėgų šiam šuoliui per žiojinčią properšą. Bet štai - jie krante, jie - sniegu padengtoje Aistmarių nerijoj", - taip A. Petraitytė aprašė stebuklingą Aušrų šeimos išsigelbėjimą.

Bet košmarai tęsėsi ir toliau, nes atsitraukiantys nuo sovietinės armijos vokiečių kariai gerokai aplenkė pabėgėlius, į kuriuos jau krito bombos. Netrukus pasivijo ir rusų kareiviai.

Kad jo paauglių sesučių neprievartautų, brolis rusų kareiviui pasiūlė paskutinį turtą - laikrodį; iš šeimos buvo atimti arkliai; naudodamiesi sunkiai sergančios Mėtos Aušrienės bejėgiškumu, nuo jos nuklojo gyvybę palaikančias šiltas anklodes. Visų patirtų baisybių net ir neišvardinsi. Iš Aušrų paskutinius turtelio likučius graibė patys pabėgėliai - "broliai" lietuviai.

Pomeranijos keliais Aušros daug nebenukeliavo - šioje žemėje jau kūrėsi sovietinė valdžia. Tačiau čia pavyko įsitikinti, kad ne visi sovietai žvėrys - kadangi M. Aušrienė labai sirgo, šeimai buvo skirtas kambariukas su lova ligonei Gross Fogelio kaime.

Kai komendantu paskirtas lenkas atėjo pranešti, kad vykstąs ešelonas į Vokietiją, visai nusilpusi M. Aušrienė šnabždėjo, jog reikia iš čia išvažiuoti į Vakarus. O užsispyrėlis Jonas Aušra pasakė tik tiek: "Negi Tėvynės išsižadėsim?" Tai buvo šeimos galvos nuosprendis.

Į Klaipėdą nepriėmė

Netrukus pasiekė oficiali žinia, kad lietuviai pabėgėliai bus vežami atgal į Lietuvą. Kelias namų link buvo ne ką lengvesnis. Grįžus į Klaipėdą, vietinė valdžia, kuriai buvo privalu prisistatyti, nurodė: pasitraukėt iš Tauragės, ten ir keliaukit. Tauragėje Aušras priglaudė širdinga Milkeraičių, taip pat lietuvininkų, šeimyna.

O kaip apsilankė Minjotuose, aptiko apleistą ūkelį, jų buvęs nuosavas namas jau buvo užgyventas. Ilgai netrukus ūkelyje pradėjusi kurtis šeima buvo "išbuožinta", nes jos galva - buožė ir dar kažkokių nuopelnų nepriklausomoje Lietuvoje turėjęs. Tad buvo uždarytas į Macikų kalėjimą.

Stalino saulei užgesus, pabirusi Aušrų šeimyna pradėjo vėl vienytis. Mėta ir Jonas Aušros atsikraustė į Klemiškę. Dvaro, kuriame jau šeimininkavo tarybinis ūkis, ilgame mūriniame name gavo kertelę. Antrajame aukšte buvo tarybinio ūkio kontora. Joje daug kentėjęs J. Aušra pradėjo skaitytuvais tauškinti.

Klaipėdoje įsikūrė sūnus Algirdas ir mokytojauti pradėjusi Ieva. Jaunėlis Alvinas žemės ūkio technikume mokėsi veterinarijos. O duktė Rūta jau ir anūkų vasarai pas tėvus atveždavo.

Vienintelė gyva likusi ponia Ieva prisipažino atgavus nepriklausomybę turėjusi vilties susigrąžinti buvusią Aušrų šeimos nuosavybę Pievų Tako gatvėje. Bet įsitikinusi, kad čia gyvenantys žmonės nelabai turi kur ir pas ką eiti, numojo ranka. O ir jų buvęs būstas buvo netekęs to žavesio, kurį turėjo kadaise. Šiandien Ieva Aušraitė-Šiaudvytienė gyvena viename Baltijos prospekto "dangoraižių".

Anonsas

Kitą pirmadienį žingsniuosime į Liepų gatvės 7-ąjį namą, kuriame šiandien įsikūrę Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus administracija, istorikai ir bendradarbiai.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" svetainėje www.ve.lt  "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti viršutiniame meniu paspaudę direktoriją "Klaipėda" ir subdirektoriją -"Klaipėdos akvarelės".