Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (177)

Tad visai netoli darbovietės, dabartiniame Pievų take, jis nusižiūrėjo naujos statybos sublokuotų būstų sekciją. Čia buvo daug erdvės jau esamiems vaikams. Ir dar keliems būsimiesiems.

Priėmimai gubernatūroje

Dėl savo uolaus darbo muitinėje ir dėl visuomeninės veiklos tautiškumo fronte J. Aušra buvo pelnęs 2-ojo ir 3-iojo laipsnio Gedimino ordinus. Jau Pievų tako būste gimusi Ieva Aušraitė-Šiaudvytienė prisimena, kad tėvas, ir kaip valdininkas, ir kaip visuomenės veikėjas, įvairiomis progomis buvo kviečiamas į gubernatoriaus priėmimus.

"Mama užsivilkdavo ilgą suknią, tėvas - fraką ar smokingą, žiūrint, kokia aprangos rūšis būdavo nurodyta kvietime, ir mums, vaikams, jie atrodydavo tokie gražūs", - prisipažįsta ji.

I. Aušraitė-Šiaudvytienė pasakojo, kad išeiginiai tėvų drabužiai Klaipėdos būsto spintoje būdavo visuomet paruošti. Panašūs "parėdai" buvę paruošti ir Aušrų įsigytame ūkyje Minjotuose, kuriame dažniausiai būdavo švenčiamos svarbios šeimyninės datos arba rengiami lietuvininkų veikėjų priėmimai.

Paprastai visi išskirtiniai baliai, tarp jų ir gubernatoriaus, vykdavo "Viktorijos" viešbutyje. Koks jis buvo iki II pasaulinio karo, nedaug kas ir prisimena. Tačiau fotografas ir kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius turi amžininkų liudijimų, kad tuometinis "Viktorijos" viešbutis pritrenkdavo į Klaipėdą atvykusius didlietuvius. Juos geležinkelio stotyje pasitikdavo firminis "Viktorijos" limuzinas ir su didžiausia pagarba atveždavo į apartamentus. Viešbutyje buvo batų valytojas, drabužių "prosintojas". Daug kas žado netekdavo, apsilankęs "Viktorijos" viešbučio restorane, kuriame, ko gero, buvo vienintelis visoje Lietuvoje vimdymo aparatas...

Muitininko darbo niuansai

"Tėvas dažnai pajuokaudavo, kad būtų tapęs milijonieriumi, jei vienas biznierius, vežęs labai brangias medžiagas į Klaipėdą, būtų susimokėjęs baudą. Tas medžiagas jis buvo deklaravęs kaip skudurus. Tad muitinėje jam buvo uždėta labai didelė bauda, kurios jis neįstengė sumokėti, ir brangias medžiagas teko sukarpyti", - pasakojo ponia Ieva.

Tarp Klaipėdos ir Kranto (dabartinio Zelenogradsko Kaliningrado srityje) kursuodavo kruizinis garlaivis.

"Kadangi Lietuvos pusėje buvo pigesnis maistas, tai keleiviai nusikraudavo stalus vaišėmis. To, kas ant stalo, nereikėdavo deklaruoti. O Vokietijos pusėje buvo pigesni gėrimai. Tai grįžtant stalai būdavo nukraunami pačių įvairiausių alkoholinių gėrimų buteliais ir egzotiniais vaisiais", - pasakojo prieškario muitininko duktė.

Ievos mamytė Mėta Aušrienė buvo papasakojusi ir nutikimą traukinyje, kai ji ant keleivės pečių pamatė skarą su tebetabaluojančia etikete ir patarė ją poniai nusikirpti. Ši padėkojo poniai Mėtai ir dar pasidžiaugė: "Kaip gerai, kad muitininkas tos etiketės nepamatė..." Ponia Mėta tada negąsdino moters prisipažindama esanti muitinės tarnautojo žmona.

Na, o vaikai suprasdavo, kad jų tėtis kažkuo išskirtinis tik tuomet, kai jis, su kolegomis susimetęs nupirkdavo egzotinių vaisių dėžę ir dalį jų parnešdavo į namus. O vieną kartą, dideliam Ievos džiaugsmui, tėvas iš muitininko uniformos kelnių kišenės ištraukė kelias plastmasines lėlytes.

"Šiandien man jau per aštuoniasdešimt, o to vaikiško džiaugsmo, kaip matote, neužmiršau", - prisipažino ponia Ieva.

Kai Ievutei buvo aštuoneri devyneri metukai, Klaipėdoje jau prasidėjo neramumai. Tai vokietukai einantiems į mokyklas lietuviukams mokyklines uniformines kepures nuplėšdavo, tai ir vieni, ir kiti apsistumdydavo, apsikumščiuodavo. Vaikai jausdavo ir tėvų įtampą, nerimą. Juk Vokietijoje jau visa nacistine jėga reiškėsi fiureris. Neramu buvo ne tik Klaipėdoje.

Kaip Aušrų šeimos likimas susiklostė Klaipėdą prijungus prie Vokietijos - kitą pirmadienį.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" svetainėje www.ve.lt  "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti viršutiniame meniu paspaudę direktoriją "Klaipėda" ir subdirektoriją -"Klaipėdos akvarelės".