Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (117)

2009-09-14 12:00

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien brausimės į Mergaičių g. 8/9 namą (šiandien Turgaus a. 21), kuriame prieškariu gyveno ir pirkliai, ir sodininkas, ir, paskutiniaisiais metais prieš karą, - mėsininkas.

Na, o pokariu čia sugužėjo tikras gyventojų margumynas - batsiuvio, siuvėjo, kirpėjos šeimos. Čia gyveno ir bulvių perpardavinėtojai, ir naminukės pardavėjai. Iš viso - vienuolika butų, tiesa, pirmajame aukšte dar veikė bufetas, kuris vėliau tapo dvyliktuoju butu.

Amerikonų belaukiant

Vieni iš pirmųjų pokariu į šį namą atsikraustė Skripkauskų šeimyna. Justas ir Bronislava Skripkauskai jau buvo ir kaunietiško gyvenimo paragavę - Kaune jie dirbo, jame buvo gimusios dvi dukrelės - Bronė ir Irena. Tačiau karas vėl parvarė į gimtuosius kraštus - Daukšius, kur buvo Skripkauskienės gimtinė. Pokariu iš Daukšių Skripkauskai ir patraukė pastogės Klaipėdoje ieškoti. Ne tuščiomis rankomis - jose buvo Mosėdžio valsčiaus pažyma, surašyta dar ant smetoninės Lietuvos blanko antrosios pusės: "Šiuo pažymima, kad pil. Skripkauskas Justas, gyvenantis Mosėdžio valsčiuje, Daukšių kaime, išvykdamas į Klaipėdos miestą, su savimi išsivežė sekančius daiktus: spintą rūbams, stalą, keturias kėdes, sofką, dvi lovas, siuvamą mašiną ir vaikų vežimėlį."

Tačiau pirmiau nei išvažiavo gyventi, J. Skripkauskas čia buvo atvykęs į "žvalgybą" - nusižiūrėti tuščio buto. Kadangi tebuvo praėję vos keli mėnesiai po karo pabaigos, tų butų su baldais ir net padengtais stalais - šimtai. Tačiau šeimos galva nepuolė į bet kurį. Pragmatiško mąstymo žmogui atrodė, kad bet kuriuo momentu buvusieji namų ir butų šeimininkai gali sugrįžti. Tuo labiau kad jis, kaip ir daugelis lietuvių, buvo šventai įtikėjęs - netrukus pareis amerikonai, ir Lietuvoje grįš prieškarinė tvarka. Vadinasi, sugrįš ir iš jos pasitraukę žmonės. Žinoma, į savo paliktus namus. O tie, kurie bus užėmę jų būstus, liks benamiai...

Tad jis labai apdairiai ieškojo tokių patalpų, į kurias niekas negalėtų reikšti kokių pretenzijų. Taip jis ir nusižiūrėjo palėpę Mergaičių gatvės name. Prieš atsikeldamas su šeima, J. Skripkauskas ją savo rankomis ir įsirengė. Tik žymiai vėliau, kai iš namo antrojo aukšto buto į Kauną išsikraustė Guželių šeima, Skripkauskai nusileido žemyn. Ir, kaip šiandien teigia viena dukrų - Irena Skripkauskaitė-Ketlerienė, - butas buvęs kiek ankštesnis, tačiau labiau tinkamas gyventi nei toji palėpė. Kažkas iš kaimynų teigė, kad jie parėjo į namo buvusio šeimininko buto dalį (juk pokariu gražūs, erdvūs butai lentinėmis ir net faneros pertvaromis būdavo skaidomi į kelias patalpas kartais net trims ar ir keturioms šeimoms). O Skripkauskų šeimyna jau buvo spėjusi pagausėti - joje krykštavo dar viena dukrelė - Regina.

Gyvenimas prie turgaus

Pokariu susirasti darbo nebuvo labai paprasta, o jei ir pavykdavo, atlygis - katės ašaros. Darbštusis J. Skripkauskas imdavosi įvairiausių darbų, tačiau atlygio už juos nepakakdavo pačią ir tris dukreles išlaikyti. Pokariu moterims dirbti valdiškus darbus dar nebuvo įprasta. Tad Skripkauskienė susirado savo nišą.

Tokių vežimų savaitgaliais į Turgaus aikštės namų kiemus suriedėdavo daugybė. Mergaičių g. 8/9 namo vaikams, kol šeimininkai arklius vesdavo pas kalvius kaustyti, vežimai tapdavo žaidimų "placdarmu" (pirmoji iš dešinės - Irena Skripkauskaitė).

"Prieš turgaus dienas į mūsų namus prigužėdavo tiek žmonių, kad sienos galėjo trūkti. Giminaičiai, pažįstami ir pažįstamų pažįstami suvažiuodavo arkliais kinkytais vežimais. Kadangi turgūs prasidėdavo anksti rytą, suvažiuodavo iš vakaro. Tad būdavo reikalinga nakvynė ir žmonėms, ir arkliams. Mama tokiam žmonių antplūdžiui jau būdavo pasiruošusi - klodavo čiužinius ant grindų, dalindavo švarią patalynę ir vaišindavo arbata. Ir, žinoma, jos triūsas nelikdavo neįvertintas. Kas po sėkmingos prekybos atkišdavo rublį kitą, kas ir natūra - kiaušiniais, grietine, bulvėmis ir daržovėmis atsiskaitydavo", - vaikystės prisiminimais dalijasi I. Skripkauskaitė-Ketlerienė. O turint omenyje, kad Skripkauskų bute kartais net ir trisdešimt žmonių ant čiužinių miegodavo, tai tas atlygis nemažas būdavo.

Nesnausdavo ir namo vaikai. Juk ne visi į turgų suvažiavusieji taip prabangiai ant čiužinių nakvodavo. Būdavo tokių, kurie naktį savo vežime praleisdavo. Žmogus taigi ko nors užkrimsdavo, arkliui avižų maišą ant galvos užkabindavo. O štai vandens žirgeliui iš namų bidonais neprisiveši. Štai vaikai su kibirais vandens ir lakstydavo po turgų, siūlydami arklius girdyti. Žinoma, atlygio jie nereikalaudavo, tačiau tikėdavosi. Ir ūkininkai, ne kokie nesusipratėliai, kapeikų padalindavo. Ir bilietams į kiną, ir ledams dažnai jų pakakdavo. Vaikai "nebrokydavo" ir obuolių, kriaušių. Vaisius išdidžiai į namus parnešdavo - juk irgi indėlis į šeimos biudžetą.

Anonsas

Kitą pirmadienį skaitykite: