"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones.
Šiandien toliau žvalgysimės ne tik J. Zembrickio g. 16-jame name, kuriame šiandien gyvena Irenos ir Valentino Greičiūnų šeima, bet ir pasiaiškinsime aplinkybes, kuriomis po Klaipėdos anšliuso 1939 m. lietuviai privalėjo palikti miestą.
Užsispyrėliai Lekstučiai
O pretekstas prisiminti tai - Irenos Lekstutytės-Greičiūnienės gimimo vieta: Klaipėda, Malkų gatvė, 1941 m., sausis. Negi ne visi lietuviai buvo iškeldinti? Ir kokiomis sąlygomis jie gyveno?
Kai prieš dvi savaites šie klausimai buvo išspausdinti "Akvarelės" anonse, atsiliepė ponia Olga Gedgaudienė, kurios šeima Klaipėdoje buvo apsigyvenusi nuo 1926 m. Pasak jos, 1939 m. miestą prijungus prie Vokietijos, čia gyvenusiems lietuviams buvo iškelta sąlyga - arba priima Vokietijos pilietybę, arba "raus" iš Klaipėdos.
"Mano artimieji Vokietijos pilietybės kratėsi. O tuometinė Lietuvos vyriausybė siūlė galimas gyvenimo vietas Kretingoje, Šiauliuose ir netgi Vilniuje. Žodžiu, ten, kur galėjo rasti darbo ir užsitikrinti bent kokią pastogę virš galvos. Dalis giminaičių išvažiavo į Vilnių, dalis - į Kretingą, kai kurie išdardėjo į Šiaulius. Pavyzdžiui, pusseserė buvo apgyvendinta pas ūkininkus, kuriems ir dirbo",- teigė O. Gedgaudienė.
O štai Lekstučiai, ponios Irenos dėdės ir teta bei jos mama įsigudrino Klaipėdoje gyventi ir be vokiškos pilietybės. Būdami "trys viename", kaip šiandien juokauja I. Greičiūnienė, t. y. mieste įsitvirtinę kaip modelių kūrėjai, jų siuvėjai ir batų dirbintojai bei pardavėjai, jie, matyt, rinkos neprarado ir po Klaipėdos anšliuso bei toliau vertėsi įprastais amatais. Apie tai išlikęs ir rašytinis šaltinis - straipsnis "Lietuvių nubaudimai Klaipėdoje" laikraštyje "XX amžius" (1940.01.20, Nr. 16): "... Lietuvos pilietis Pranas Lekstutis, 32 m., ypatingo teismo nubaustas 6 m. 4 mėn. sunkiųjų darbų kalėjimo ir sumokėti visas teismo išlaidas. Lekstutis prieš keletą metų Liepojos gatvėje Adomo Brako namuose buvo įsirengęs batų parduotuvę "Pažanga" ir neblogai vertėsi. Vokietijai Klaipėdos kraštą užėmus, Lekstutis likosi toliau prekiauti ir nesirengė krautuvės likviduoti net karui užėjus. Pačioje karo pradžioj, rugsėjo 4 d., policija Lekstutį suėmė, kaltindama, esą jis be kortelių pardavęs žmonėms 42 poras batelių ir buvo nubaustas 1000 markių baudos, taip pat jam buvo konfiskuota 190 porų kurpių ir įsakyta iki pereitų Kalėdų iš Klaipėdos krašto išsikraustyti. Nelaukus Kalėdų, gruodžio 19 d., policija vėl padarė pas Lekstutį kratą ir sučiupo 6 pirkėjus, ką tik nusipirkusius batų be kortelių. Teisme buvo nustatyta, kad Lekstutis be leidimo pardavęs 100-150 porų batų, be to pardavęs daug porų moterų ir vyrų kojinių..."
Karas sudaužė viltis
 |
| Irenos Lekstutytės-Greičiūnienės dėdės ir teta su mama prieškarinėje Klaipėdoje buvo įsitvirtinę kaip drabužių, batų modeliuotojai, siuvėjai ir pardavėjai. |
Deja, karas visas viltis išblaškė. Areštavus įgulą ir patį laivą, kuriuo plaukė Lekstutytės jaunikis ir kuriuo buvo plukdomi keli keleiviai be "šipkarčių" - bilietų ir vizų, vestuvės neįvyko. Ir, kaip šiandien prisipažįsta Irena Lekstutytė-Greičiūnienė, ji, gimusi 1941 m. speiguotą sausį, visą vaikystę ir paauglystę jautėsi esanti likimo apeita ir nuskriausta: "Nors jau buvo visai kitokie nei Veronikos laikai, nuolat jaučiau skausmą, kai mokykloje visiems raportuojant apie tėvus, turėjau tarti mamos - Eugenijos - vardą, visai klasei prunkščiant",- sakė ji.
Ir vis dėlto tas pats karas iš Klaipėdos "išrūkė" ir Eugeniją Lekstutytę, ir dėdes bei tetą. Vieni pasitraukė į Vakarus, kiti pokariu grįžo į sugriautą Klaipėdą viską pradėti nuo nulio.
Valentino Greičiūno "pusė"
Karas, veikiau pokaris, sujaukė ir Valentino Greičiūno vaikystę. Jis buvo dar mažiukas bambliukas, kai ūkyje buvo nušautas jo tėtis. Priežastis paprasta - "buožė"...
Likusi našlė su vienturčiu sūneliu parsirado į Klaipėdą - toliau nuo stribų, atėmusių maitintoją. Mūsų mieste ji sutiko ir savo antrąjį vyrą, kuris jau paaugliui Valentinui atstojo tėvą. Ir taip jau susiklostė, kad du jaunuoliai - ji ir jis - abu su savo vaikystės skauduliukais susitiko ne kur kitur, o Klaipėdos sporto rūmuose - Valentinas savo laikmečio garsus krepšininkas, Irena - liaunutė briunetė medicinos seselė.
Ak, meilė. Ištekėjusi Irena atėjo į Greičiūnų namus, t.y. butą netoli geležinkelio stoties. Mat patėvis buvo geležinkelietis. "Įsivaizduokit sau, penkerius metus mudu su Irena gyvenome didelėje tėvų priežiūroje - viename kambaryje miegojome",- šiandien šypsosi V. Greičiūnas. Nepaisant to, dukrelė Jolanta į pasaulį pasibarbeno tuose namuose. O labai netrukus senieji ir jaunieji Greičiūnai persikraustė į Zembrickio g. 16-ąjį namą, šio namo gyventojui Anatolijui Grigorjevui pasiūlius, kai iš namo vieno butų išsikėlė karininkų šeima. Tuomet A. Grigorjevas dirbo Vykdomajame, o V. Greičiūnas jau buvo būsimo kaimyno bendradarbis. Keliuose buto kambariuose senieji ir jaunieji Greičiūnai negalėjo atsidžiaugti bent jau šiokia tokia "autonomija". To įrodymas - dar viena jaunųjų Greičiūnų atžala, sūnus Žilvinas. Kiek tuomet buvo džiaugsmo Zembrickio g. 16-ajame name. Tai buvo lygiai prieš keturiasdešimt metų, nes šiandien Žilvinas dažnai apglėbia 40-metį ąžuolą, kuris buvo pasodintas jo garbei.
Bet apie džiaugsmus ir rūpesčius šiame name - kitą pirmadienį.
Anonsas
Kokių lobių J. Zembrickio 16-ojo namo sode ieškojo prieškario gyventojas Ulrichas von Witenas ir ko sodo žemėje tikėjosi rasti Greičiūnai
Apie ką ošia sodo senieji medžiai ir keturiasdešimtmetis ąžuolas
Kuo tapo namo slėptuvė ir palėpė
Kuo Klaipėdoje, ypač J. Zembrickio gatvėje, džiaugiasi prieškarinis namo gyventojas ponas Ulrichas ir jo žmona Zelke
Knyga
"Vakarų ekspreso" redakcijos Klientų aptarnavimo skyriuje (M. Mažvydo al. 3) dar galima įsigyti knygą "Klaipėdos akvarelės". Ji parduodama ir uostamiesčio knygynuose.
Gražina JUODYTĖ
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi populiarus
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą