Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (106)

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien tęsiame Vytauto gatvės 8-ojo namo istorijas.

Pas ligonėlius - lėktuvu

Atrodytų, pokario klaipėdiečių gyvenimai buvo labai panašūs. Tačiau kaskart bendraudama su herojais, vis nustembu. Taip buvo kalbantis ir su Liudu Mileška, apie 1950-uosius su mama, sesute Rūta ir senele Rozalija atsikrausčiusiu į Vytauto 8-ąjį namą. Pasirodo, pokariu Klaipėdos zonos vyriausiaja pediatre paskirta Eugenija Liaugminaitė-Mileškienė pas ligonėlius į Šilutę... skrisdavo lėktuvu. Šiandien tai atrodo iš fantastikos srities. O pokariu,- prašom... Tiesa, tuomet diplomuota medikė pediatrė turbūt ir buvo viena visam Klaipėdos kraštui.

"Tas lėktuvėlis buvo mažutis, bet su keturiais sparnais. Lėktuvo rėmai buvo aptraukti brezentu, ant kurio puikavosi raudonas kryžius. Jame tebuvo vieta pilotui, dviem keleiviams ir gultas ligoniui. Kaip greitosios automobilyje, - pasakojo L. Mileška, kelis kartus skridęs su mama į Šilutę. - Blerbdavo nesvietiškai, šalta - neišpasakytai. Bet skrisdavome. Ir man tas labai patikdavo".

Pirmieji įspūdžiai Klaipėdoje

Kai Mileškos atsikraustė į Vytauto g. 8-ąjį namą, Rūtą ir Liudą stebino namų aukštis. "Juk mes gyvendami Mažeikiuose ir jų apylinkėse tebuvom matę vienaukščius namukus ir daržines. O Klaipėdoje namai - ohoho! Net vaizdas iš antrojo aukšto, kuriame apsigyvenome, man jau atrodė pasaulio stogas", - šiandien šypsosi L. Mileška.

Jį stebino ir vaikų gausa: "Atrodytų, pokaris, kai trūko ir maisto, ir drabužių, ir vaikams rastis buvo ne pats palankiausias metas, tačiau Vytauto gatvės namas knibždėte knibždėjo bendraamžių." L. Mileška ir pats ne pačiomis komfortiškiausiomis sąlygomis atėjo į pasaulį. Kai aplinkui sproginėjo bombos, jo mama kaimo gryčioje, bent kiek apmokytai kaimo šviesuolei aiškindama, ką daryti, vadovavo savo pačios gimdymui...

"Kai tik apsigyvenom Klaipėdoje, ir aš pradėjau rodytis kieme, manęs vaikai kitaip nevadino - žemaitukas, ir tiek", - juokiasi šiandien nė kiek nežemaičiuojantis ponas Liudas.

Gimtadieniai suburdavo Vytauto g. 8-ojo namo vaikus. Šioje nuotraukoje - Rūtos Mileškaitės, sėdinčios prie staliuko dešinėje, gimtadienis

"Zabovos"

Nors pokariu visko trūko, taip pat ir žaislų, to meto vaikai ir paaugliai žaidimų stygiumi nė kiek nesiskundė. Atvirkščiai, daugeliui dabar atrodo, kad jų vaikystė ir paauglystė buvo spalvingesnė jau vien todėl, kad reikėjo ir sumanumo, ir fantazijos žaidimų prisigalvoti. Atributikos jiems - taip pat. L. Mileška dabar jau nebeprisimena, iš kur traukė dviračius. Bet jų būdavo, ir jais vaikai važinėdavo.

"Turbūt trofėjiniai tie dviračiai buvo. Jų iš kažkur ištraukdavome, o pompų padangoms pripūsti neturėjome. Tai įsigudrindavome važiuoti nepūstom padangom", - prisiminė.

Kai šalia baigė naikinti sugriuvusio namo griuvėsius, prasidėjo naujo namo statyba. "Aš nežinau, kodėl, bet to statomo namo rūsiuose buvo daug vandens. Mes po tų rūsių vandenis plaukiodavom ant lentų",- sakė Liudas.

Bet visko viršūnė vaikiščių gyvenimuose buvo balandžiai. "Kas palėpėse turėjo balandines ir balandžių, tas - karalius. Na, o jeigu dar turėdavo besarabų veislės balandžių, tai Dievui prilygindavome",- užsisvajojęs apie seniai prabėgusias nerūpestingas vaikystės dienas sakė L. Mileška.

Žiemą viską nustelbdavo pačiūžos: "Jeigu kas turėjo "ledžingas" riestais galais, galėjo iš aukšto žvelgti į tuos, kurie čiuoždavo savo gamybos gelžgaliais. Gatvėse transporto būdavo nedaug. Puikiausia pramoga buvo grandine prisikabinti prie mašinos ir čiuožti kelis kilometrus. Gatvių juk niekas nevalė. Jos žiemą virsdavo čiuožyklomis".

Dar Liudas prisiminė ir katino per langą mėtymą, apie kurį vienoje iš ankstesnių akvarelių buvo užsiminusi to paties namo gyventoja Vida Vasiliauskaitė. "Žinau, kas tuos katinus mėtė, bet nesakysiu. Man, kaip ir Vidai tuos epizodus prisiminti gėda",- sakė jis.

Vytauto g. 8-ojo namo kieme buvo ir fontanėlis. Visi kiemo vaikai svajojo, kad tame fontanėlyje plaukiotų žuvys. Lėkdavo į Danę "kaliučkų" - pūgžlių - gaudyti ir jas suleisdavo į fontanėlį. Tačiau vaikai niekaip nesuprasdavo, kodėl tos žuvelės fontanėlyje bemat nugaišdavo...

L. Mileška labai mielai prisiminė ir pradinę mokyklą, kuri buvo 1-osios vidurinės mokyklos patalpose. "Saviveikla, sportas, ekskursijos - viskas čia buvo gerai organizuota. Eidavome ir griuvėsių valyti. Mokytojai labai rūpinosi mokiniais, lankydavosi mūsų namuose. Ir mes savo mokytojus mylėjome. Nors mokinių amžius dėl pokario suirutės labai skyrėsi, mokykloje vyravo labai draugiška atmosfera",- teigė L. Mileška.

Toje pradinėje mokykloje besimokydamas jis jau ir už irklavimo "užsikabino". Tačiau kaip irkluotojas jis sužibėjo tuomet, kai jau buvo išsikėlęs iš Vytauto g. 8-ojo namo ir jau mokėsi 4-ojoje vidurinėje mokykloje. Nors, baigęs ją, rinkosi technokratišką specialybę - studijavo Kaliningrado institute, - nuo irklavimo toli nepabėgo. Visas L. Mileškos gyvenimas susijęs su Dane, Trakų ežerais ir kitų šalių vandenimis, kuriuose jis pats ar jo mokiniai skynė ir tebeskina tarptautinius laurus.

"Fiestos"

Vytauto g. 8-ojo namo gyventojų gyvenimo būdas nedaug tesiskyrė nuo kitų klaipėdiečių. Po darbo savaitės visas namas į puodus ir bidonėlius prisidėdavo kotletų, prisipildavo vandens (ypatingas džiaugsmas, jei ten įvarvindavo sirupo) ir išsirengdavo visai dienai į Smiltynę.

Bet tik nedaugelis iki jūros nukakdavo ir ant smėlio įsitaisydavo. Dažniausiai sulįsdavo į miškelius, pasidengdavo užtiesalus, ir prasidėdavo baliai. Iki kol saulė nusileis. Ypatingų girtuoklysčių nebūdavo, bet vieną kitą stikliuką išlenkdavo. Moterys - tuomet populiaraus rožių ar šaltmėtinio likerio, vyrai - naminukės iš kaimų atsivežtos ar giminių dovanotos. Už "pirmą rūšį" sueidavo ir skiestas spiritas, pagardintas kokiais svarainiais. Saulė ir maudynės nebuvo pagrindinė priežastis, dėl ko į Smiltynę buvo traukiama...

Papildymai

Dalia Česnienė, vienoje iš "Akvarelių", skirtų Vytauto g. 8 namui, su didele šiluma atsiliepė apie buvusią savo mokytoją Teresę Vilkienę: "Ji parsivesdavo auklėtinius į namus ir vaišindavo arbata su uogiene".

Ir dar vieną šio namo gyventoją - A. Hiksą - priminė Juozapas Girdenis, pokariu mokęsis Žemės ūkio technikume, kurio direktoriumi A. Hiksa buvęs paskirtas: "Kai jis pradėjo direktoriauti, technikume atsirado žemės apdirbimo padargų, bulvių sėjamosios, derliaus nuėmimo mašinų. Nežinau, ar tai buvo naujojo direktoriaus rūpesčio dėka, tačiau mano atmintyje padargai ir direktorius susijęs".

Anonsas

Per knygos "Klaipėdos Akvarelės" pristatymą prisigretinusi ponia Vanda Stonienė klausė, ar bus kada nors pasakojama apie Bachmano dvarą. Žinoma, - patikinau. Siūlelis, nusidriekęs iš Vytauto g. 8-ojo namo per šio namo gyventoją A. Hiksą, paspartino priartėti prie šio Klaipėdos objekto, kurį pokario klaipėdiečiai iki šiol tebevadina žemės ūkio technikumu. Kitą pirmadienį pradėsime pasakojimą apie šį pastatą ir jame gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones.

Gražina JUODYTĖ