Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (105)

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones.

Šiandien toliau pasakosime pokarines Vytauto gatvės 8-ojo namo istorijas.

Iš Mažeikių - į Klaipėdą

Eugenija Mileškienė su dukryte Rūta ir sūneliu Liudu į Klaipėdą atvažiavo apie 1950 m. Atvažiavo prašyta ir įkalbinėta tapti vyriausiąja Klaipėdos zonos pediatre. Rygoje gimusi, joje baigusi lietuvių gimnaziją, kurioje mokėsi daugelis prieškario ir pokario Lietuvos šviesuolių, Eugenija 1939, o gal 1940 m. Kauno universitete įgijo medikės diplomą. Jos vyras Albertas Mileška dirbo Teisingumo ministerijoje.

Kai prasidėjo karas ir užėjo vokiečiai, A. Mileškai nebuvo priimtini viršininkai vokiečiai. Jiedu su žmona nusprendė iš Kauno dumti į Mažeikius - į sutuoktinio tėviškę. Ten jis tapo viršaičiu, o Eugenija buvo vienintelė vaikų medikė ne tik Mažeikiuose, bet ir visoje apskrityje. Buvo ir gydytoja, ir medicinos sesuo, ir pribuvėja viename asmenyje.

Ne tik su vaikais teko intensyviai bendrauti E. Mileškienei. Dėl į Vakarus pasitraukusio vyro moteris neturėjo ramybės - tampydavo ir tampydavo enkavėdistai nepaliaudami klausti: kur vyras, kur vyras? Moteris tvirtindavo vis tą patį - išvažiavo vežimu iš kiemo ir dingo.

Artėjant atgalinei fronto bangai iš Lietuvos bėgo daugelis. Tačiau niekas nemanė, kad nebegrįš. Tad ir Albertas Mileška pasitraukdamas nesiglėbesčiavo. Kaip ir kiti bėgliai manė - praeis frontas, sugrįš ir gyvens Lietuvoje kaip iki karo... Deja. Išvažiavo ir jau nebegrįžo. Nors ir atsirado liudijusių, jog Albertas Mileška tiesiog dingo be žinios, enkavėdistai E. Mileškienės vis tiek nepaliko ramybėje.

Tuo metu garsas apie vaikų gydytoją, 24 valandas per parą poilsio nepažįstančią, nusirito iki Vilniaus. Būtent sostinėje jai ir pasiūlė keltis į Klaipėdą dirbti. Darbą pasiūlė, o kur gyventi - ne. E. Mileškienę Mažeikiuose taip buvo iškamavę nuolatiniai enkavėdistų tardymai, kad ji važiuoti į Klaipėdą sutiko iš karto.

Liudas Mileška (šeštas iš kairės), gyvendamas Vytauto g. 8-ajame name, lankė vaikų darželį, kuris buvo dabartinėse P. Domšaičio galerijos patalpose. Tai pirmoji to pokarinio darželio laida.

"Užsikabinti" buvo už ko - Vytauto g. 8-ajame name gyveno giminaitė Bronė Gabaliauskaitė. Jos bute namo antrajame aukšte ir rado prieglobstį. Su vaikais ir mama Rozalija įsikūrė 30 kv. m kambariuke.

Tapo Liaugminaite

Dėl šventos ramybės ponia Mileškienė pasikeitė ir pavardę - susigrąžino mergautinę Liaugminaitė. Šiandien garsus irkluotojas ir treneris Liudas Mileška jau tiksliai nebegali pasakyti, kada mama pakeitė pavardę - gal dar Mažeikiuose, gal jau Klaipėdoje.

Pusantrų metų vyresnė jo sesuo Rūta Mileškaitė-Širvinskienė, dabar gyvenanti Vilniuje, patikino, kad mama pavardę keitė jau Klaipėdoje.

O Albertas Mileška, kaip įtarė ar žinojo enkavėdistai, tikrai nedingo. Jis įsikūrė Čikagoje, su dar dviem lietuviais dalininkais turėjo verslą - boulingą, poilsiavietę prie ežero. Žmogus, 1944 m. bėgęs nuo artėjančio raudonojo tvano, nepražuvo ir netgi įsigudrino žmonai rašyti laiškus. Tačiau, žinoma, ne savo, o žmonos pusseserės vardu.

"Kai mama pasikeitė pavardę, liovėsi ir jos tąsymai po NKVD požemius", - sakė Liudas Mileška.

Tėvą pamatė 45-erių

"Apie Liudo gimimą būtų galima susukti filmą", - sakė jo sesuo Rūta.

Liudas ypatingomis aplinkybėmis gimė 1944 m. spalį (tėvas į Vakarus pabėgo rugpjūtį). Mažeikių apylinkių Žibininkų kaimo šviesuolę Zemblienę E. Mileškienė, nuolat besivežiojusi vaistinėlės ir įrankių lagaminėlį, buvo apmokiusi pribuvėjos darbo, tad sūnui beldžiantis į pasaulį, pati vadovavo gimdymui. Liudas su tėvu susitiko lygiai po 45 metų JAV...

Didžiuodamasis tėvų ištikimybe vienas kitam, L. Mileška pareiškė: "Ir mama netekėjo, ir tėvas nevedė." O kalbama, kad Mileškienė buvusi ypatingo grožio moteris, kuriai niekada netrūko vyrų dėmesio. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, E. Liaugminaitė-Mileškienė išdundėjo pas pusę amžiaus neregėtą sutuoktinį. Ten drauge pragyvenę pusantrų metų nusprendė, kad reikia grįžti Lietuvon.

E. Mileškienė sugrįžo pirma, tėvą įkandin parvežė Liudas. Bet tiek metų gyvenusiam svečioje šalyje lietuviui gimtinėje daug kas atrodė nesuprantama. "Na, kaip įėjimas į restoraną gali būti su laiptais? Žmogus iš restorano išeina dažniausiai pakaušęs ar sočiai pavalgęs. Kaip jis turi tais laiptais lipti? Kodėl man, atėjusiam į restoraną niekas nepasako, kaip aš gražiai atrodau, kaip džiaugiasi, kad aš čia atėjau", - bambėdavo sugrįžėlis ir teigdavo, kad toks aptarnaujantis personalas JAV negautų darbo.

Žinoma, buvo daugiau dalykų, kurių A. Mileška nesuprato, nepriėmė. Ir negalėjo priimti, nes 50 metų gyveno kitaip nei mes už geležinės sienos. A. Mileška mirė sulaukęs 90-ies Vilniuje. bullet

Anonsas

Kitą pirmadienį "Akvarelės" tęsinyje skaitykite:

• 
  
  Kokiu transportu pas mažuosius ligonėlius važinėjo vyriausioji Klaipėdos zonos pediatrė?


• 
  
  Kas Vytauto g. 8-ojo namo gyventojus mokė švaros ir tvarkos?


• 
  
  Už ką vaikai mylėjo mokytoją Teresę Vilkienę?

Knyga

"Vakarų ekspreso" redakcijos Klientų aptarnavimo skyriuje (M. Mažvydo al. 3) dar galima įsigyti knygą "Klaipėdos akvarelės". Ji parduodama ir uostamiesčio knygynuose.

Gražina JUODYTĖ