Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (104)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (104)

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau pasakosime apie žmones, pokarinėje Klaipėdoje gyvenusius Vytauto gatvės 8-ajame name.


Vaikų baubas


Beveik visi kalbinti buvę Vytauto g. 8-ojo namo gyventojai minėjo ponią
Hiksienę. Pasak Danguolės Paulauskaitės, Rasos Vasiliauskaitės-Pangonienės, tai buvusi elegantiška, visuomet puošni ponia. Nepaisant to, kiemo vaikai jos bijojo kaip ugnies. Kai tik išgirsdavo atsiveriant Hiksienės buto langus, visi nerdavo į krūmus. Mat žinojo, kad be reikalo Hiksienė langų nevarsto. Jeigu jau ji per langą išlįsdavo, tai būtinai už ką nors vaikai gaudavo pylos. Kartais ir visai nepelnytos. Tad Hiksienė buvo pelniusi namo baubo reputaciją.


Tačiau Vidai Vasiliauskaitei-Bublevičienei Hiksienė ne su baubu, o su sniego karaliene asocijavosi: "Tokia blyški, pasipudravusi ji žvelgdavo pro langą. Na, tikra Sniego karalienė iš pasakos", - sakė ji. Šiandien ponia Vida spėlioja, kokią gyvenimišką tragediją galėjo būti išgyvenusi ši, regis, vokiečių kilmės moteris...


Pasakos


Pokarinės Klaipėdos vaikai pramogų nedaug teturėdavo. Tad kiekvienuose namuose ypatingą vietą užimdavo pasakų knygos. Jos įkvėpdavo rengti vaidinimus kiemuose ir namų laiptinėse.








Image removed.
Ir pokariu mažosioms klaipėdietėms netrūko elegancijos net paplūdimiuose.

O dar vieną pramogą pokarinės Klaipėdos vaikai vertindavo ypač: spektakliai vaikams Klaipėdos dramos teatre.


"Dėdės Tomo trobelę" esu žiūrėjusi gal dešimt kartų",- sakė R. Vasiliauskaitė-Pangonienė. Ir prisiminė vieną ypatingą šio spektaklio peržiūrą. Paprastai Rasą ir Vidą Vasiliauskaites Liucija Vasiliauskienė sekmadieniais gražiai išdabindavo - tai būdavo įmanoma, nes Vasiliauskų šeima gaudavo iš Amerikos siuntinių. Ir tą sekmadienį mergaitės buvo išpuoštos bei nuvestos į Dramos teatrą "Dėdės Tomo trobelės" žiūrėti. Kai jau artėjo ypatingai graudus šio spektaklio momentas, kurį mergaitės laistydavo ašaromis, staiga L. Vasiliauskienė susigribo: "Taigi burokus virti užstačiau". Ir, nesulaukusios spektaklio kulminacijos, Vasiliauskienė su Vasiliauskaitėmis išlėkė namo. "Burokai jau buvo prisvilę, kaimynai sunerimę. Bet gaisras dar nebuvo kilęs",- prisiminė R. Vasiliauskaitė-Pangonienė.


Spektaklio kūrėjai taip ir nesužinojo, kad dėl jų meno Vytauto g. 8-asis namas galėjo supleškėti.


"Dėdės Tomo trobelę" prisiminė ir "Akvarelių" skaitytoja ponia Ieva: "Jį lankydavome daug kartų. K.Donelaičio mokykloje per piešimo pamokas mes piešdavome scenas iš to spektaklio, o kartais į tas pamokas vietoje mokytojos Bernotienės mūsų dideliam džiaugsmui ateidavo aktorius Napoleonas Bernotas."


Polinkis į rusiškus romansus








Image removed.
Vasiliauskaitės iš kiemo vaikų išsiskirdavo puošnia apranga, kuria pasirūpindavo giminaičiai, pasitraukę į Vakarus.
Dabar, kai tiek radijo stočių, transliuojančių pačią įvairiausią muziką, kai jos toks pasirinkimas klausytis iš kompaktinių diskų, šiandieninei jaunajai kartai turbūt bus keista sužinoti, kad pokario vaikai turėdavo tenkintis kokio "Record" imtuvo transliuojamomis vos keliomis stotimis - Vilniaus ir Maskvos. Ir, žinoma, jose aidėdadvo atitinkamas repertuaras - dažniausiai rusų kompozitorių dainos. Net juostiniai magnetofonai atsirado žymiai vėliau. Tiesa, dar buvo patefonai. Tačiau plokštelės vėlgi daugiausia būdavo "rusiškos kilmės".

"Mūsų name lietuvių mergaičių tebuvome mudvi su Rasa. Kitos kaimynės - rusiukės. Ak, kaip mes su jomis traukdavome dainą "My s toboj dva berega u odnoj reki" ("Mes su tavimi du tos pačios upės krantai"). Turbūt iš vaikystės man visiškai nesvarbi žmogaus tautybė. Ir tai kad šiandien esu "pasinešusi" į rusiškus romansus ir koncertuoju nedidelėse scenose, turbūt lėmė vaikystė",- kalbėdama apie gyvenimą Vytauto g. 8-ajame name sakė dabar vilnietė muzikos pedagogė Vida Vasiliauskaitė-Bublevičienė.


Vaikystės nuodėmės


Toji pati Vida, daug kalbėjusi apie draugišką sugyvenimą su namo vaikais, prisiminė ir krėstas šunybes, dėl kurių jai šiandien nejauku. Ne tik kaip žmogui, bet ir pedagogei.


"Name slankiodavo gal priklydęs, gal visai beglobis juodas kačiukas. Tai susigalvojome įsitikinti, ar iš aukštai krisdamas jis atsistos ant kojų. Išmetėm iš trečiojo aukšto koridoriaus lango. Ir kad kvatojamės, kad kvatojamės. Šiandien guodžiuosi tuo, kad, regis, kačiukas tikrai neužsimušė. Vargšas nusliūkino kažkur nuo mūsų, beširdžių, pasislėpti",- pasakojo ji.


Prisiminė ir kaimyno Sašos tėtį su medine koja. Na, pokariu tokių su prie kelio pritvirtintu į apačią smailėjančiu basliu Klaipėdoje ne vieną galėdavai išvysti. "Turbūt Sašos tėvas buvo koją kare praradęs. Iš to trinksėjimo jam einant irgi pasišaipydavome. Juk dar nebuvome subrendę, kad suprastume, kas buvo tas karas ir kokias tragedijas žmonės patyrė",- atgailavo Vida.


Anonsas


Kitą pirmadienį "Akvarelės" tęsinyje skaitykite:




  • Kas Vytauto g. 8-ojo namo gyventojus mokė švaros ir tvarkos


  • Namo balkonas, kokių dabar nebėra


  • Ką veikė iš Mažeikių atvažiavusi garsaus irkluotojo ir trenerio Liudo Mileškos mama


  • Už ką vaikai mylėjo mokytoją Teresę Vilkienę

Knyga


"Vakarų ekspreso" redakcijos Klientų aptarnavimo skyriuje (M. Mažvydo al. 3) dar galima įsigyti knygą "Klaipėdos akvarelės". Knygos parduodamos ir uostamiesčio knygynuose.


Gražina JUODYTĖ

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder