Nežinomas Alfonsas Žalys (6)

Šiandien net arčiausiai greta A. Žalio buvę žmonės - pavaldiniai, bendražygiai, bendraminčiai - negalėtų nurodyti, kaip Vykdomojo komiteto pirmininko galvoje subręsdavo sumanymai dėl miestui reikalingų statybų ar jo šviesinimo ir gražinimo. Tačiau tie sumanymai nepareidavo iš oro. Kaip, tarkim, Jūrų muziejaus statybos idėja, kurią vos ne dešimtmetį brandino drauge su šviesaus atminimo architektu Petru Lape, tuomet mažo Kraštotyros muziejaus direktore Brone Elertiene, šio muziejaus jūrų padalinio Herkaus Manto gatvėje vadovu Aloyzu Každailiu.

Nieko A. Žalys nesiimdavo "ant karštųjų". Bet su specialistais pulti įgyvendinti gerai apgalvotos idėjos, vos ne milimetrais apskaičiavus visus kelius, Vykdomojo komiteto pirmininkui su komanda buvo supančiotos rankos - ar partija pritars? Su Lietuvos komunistų partijos (LKP) miesto komiteto pirmuoju sekretoriumi Jonu Gurecku po kokio biuro posėdžio diskutuojant pozicijas puikiai pavykdavo derinti. O štai, kai iš LKP Centro komiteto Klaipėdon šioms pareigoms buvo "nuleistas" Česlovas Šlyžius, padėtis diametraliai pakito.

Kaip ji atrodė tuometinio vienintelio miesto laikraščio redaktoriui Antanui Stanevičiui?

PILIAVIETĖ. Dar "Žalio laikais" buvo pradėta išlaisvinti piliavietė, kuri buvo Bandomosios laivų remonto įmonės teritorijoje. Kai čia buvo atidaromas Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus padalinys, Alfonsas Žalys žingsniavo pirmosiose gretose, nors jau seniai mero pareigas buvo perleidęs jaunesnėms kartoms.

Akių nedraskė

Kad Č. Šlyžiui atvykus dirbti į Klaipėdą Vykdomojo komiteto pirmininkui tęsti pradėtus darbus ar imtis naujų buvo sunku, jau yra pasakojęs Žalių šeimos draugas Algirdas Vaitiekūnas bei tuometinis pirmininko pavaduotojas Valentinas Greičiūnas. Bet, pasak jų, A. Žalys išoriškai visada likdavo ramus, akių nedraskydavo.

O štai ką prisimena A. Stanevičius: "Man, besiruošiančiam dirbti laikraščio "Tarybinė Klaipėda" redaktoriumi, kelis kartus teko susitikti su Žaliu ir Šlyžiumi. Visada kalbėdavo tik Šlyžius. Partija kontroliavo visą spaudą, nors po miestų laikraščių pavadinimais būdavo nurodoma, kad tai ne vien LKP miesto komiteto, bet ir miesto liaudies deputatų tarybos organas. Žalys nerasdavo progos įsiterpti, na, ir nesistengdavo. Tik korektiškai kartu klausydavosi reikalavimų: spauda turinti būti uoli partijos parankinė, o redaktorius tarsi gerai išdresiruotas sarginis šuo, pasirengęs perkąsti gerklę kiekvienam, kuris neklusnus partijai, suprask - pirmajam sekretoriui.

Nujaučiau, kad Žalys iš naujojo redaktoriaus lauktų ko kita. Ir buvau teisus. Tai paaiškėjo vėliau: Vykdomojo komiteto pirmininkas buvo aistringas miesto kultūrinimo idėjų, klaipėdiečių kūrybinių pradų skatinimo šalininkas", - sakė nuo 1985-ųjų "Tarybinės Klaipėdos" redakcijai vadovavęs A. Stanevičius.

Per daug skirtingi

"Kad tie žmonės - Žalys ir Šlyžius - ne tandemas, jaučiau visomis skaidulomis. Per daug jie buvo skirtingi. Būdamas pirmuoju sekretoriumi, Šlyžius jautėsi padėties šeimininkas ne tik mokydamas bei auklėdamas naująjį redaktorių, bet ir visuose miesto reikaluose. Per komiteto biuro, kurio narys, žinoma, buvo ir Žalys, posėdžius Šlyžius rėksmingai ir vien rusiškai reikšdavosi vienas, keldamas nuolatinį aliarmą. Pirmininkas visuotinei panikai nepasiduodavo. Išlikdavo ramus ir santūrus, prabildavo tik tuomet, kai kalbėti privalėjo visi biuro nariai.

Atviros konfrontacijos tarp pirmojo sekretoriaus ir Vykdomojo komiteto pirmininko nuo 1969 metų, taigi senbuvio, viešose erdvėse nepastebėjau. Tačiau bent žmogiško sutarimo nebuvo. Jau vėliau Žalys prisipažino jautęs, kad Šlyžiaus uždavinys buvęs jį "suėsti". Nežinia, ar tą uždavinį skyrė rusiškasis imperinis partijos centro komiteto antrasis sekretorius, ar jis kilo iš autokratinio ir karjeristinio Šlyžiaus būdo. Jei jis ir neturėjo tikslo pašalinti populiarųjį Vykdomojo komiteto pirmininką, tai parodyti savo viršenybę - jau tikrai!

Sunku net suvokti, kaip Plungėje gimęs ir vidurinėje mokykloje geriausiu moksleiviu buvęs žemaitis galėjo taip surusėti, kad net su daugeliu lietuvių akis į akį kalbėdavosi rusiškai. Mes,naujieji klaipėdiečiai, dar galėdavome suprasti, kad pirmasis sekretorius su žmona gali kalbėtis jos gimtąja kalba, bet kodėl su sūnumi Lietuvoje nekalbėti lietuviškai?

Taigi nuo 1961-ųjų Klaipėdoje prigijusiam Žaliui netiko ir nepatiko toks pirmasis sekretorius, tačiau reikėjo kentėti ir kantriai laukti, kol karjeristą paaukštins, ir jis išrūks atgal į Vilnių, o gal net į Maskvą. Anksčiau buvęs Žalio ir Gurecko tandemas, davęs reikšmingų vaisių Klaipėdai, liko tik istorija."

Požiūris išsiskyrė

Gyvenimo įvairovės spalvų ir dramatizmo šiai suteikė visiškas buvusių bendražygių kelių išsiskyrimas Sąjūdžio metais ir atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

"Tada, kai Alfonsas Žalys ragino netrypčiojant vietoje skelbti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Jonas Gureckas 1989 vasario LKP CK plenume apkaltino visą Sąjūdį ir reikalavo uždaryti visą Sąjūdžio spaudą, taip pat iš sąjūdiečių atimti laisvą mikrofoną ir televizijos laidą "Atgimimo banga".

Tuomet jis perspėjo: jeigu nebus imtasi ryžtingų veiksmų, rudenį po rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą galima sulaukti pareiškimo apie Lietuvos atsiskyrimą nuo TSRS... Įžvalgus buvo Gureckas - taip ir įvyko!", - dvi Klaipėdos vystymuisi reikšmingas figūras įvertino buvęs tuo metu LKP miesto komiteto ir miesto deputatų tarybos "organo" - "Tarybinės Klaipėdos" - redaktorius A. Stanevičius.

Bus daugiau