Augustas Navickas: "Mano tikslas - Rio de Žaneiras"

"Nesvarbu, kaip sunkiai judi link savo tikslo. Svarbu, kad jį turi", - prieš kelias dienas savo socialinio puslapio "Facebook" paskyroje rašė sportininkas. A. Navickui užsispyrimo, motyvacijos ir pozityvumo tikrai netrūksta. Jis tiesiog spinduliuoja gerumu, džiugia nuotaika ir gyvena sporto režimu.

"Šiuo metu treniruojuosi Graikijoje, Maratono mieste, olimpiniame kanale. Čia sąlygos tobulėti ir siekti savo užsibrėžtų tikslų - puikios. Per savaitę vyksta po 14-15 treniruočių. Jaučiu progresą ir pagerėjusią sportinę formą. Jau mažiau nei po savaitės vyksiu į Italiją ir ten tęsiu pasiruošimą atrankos į Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes turnyrui. Jis vyks balandžio 20-24 dienomis. 1 kilometro irklavimo varžybose planuoja dalyvauti 15-16 dalyvių, o kelialapius į parolimpines žaidynes iškovos du geriausi irkluotojai. Turiu vilčių būti vienas iš jų", - pasakojo A. Navickas.

Irkluotojas 2016 metų pradžioje buvo pripažintas ir Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) - jam per geriausių 2015 metų Lietuvos sportininkų apdovanojimo ceremoniją buvo įteikta speciali nominacija už sėkmingą sugrįžimą į sportą.

Esate vienas iš realių kandidatų iškovoti "Švyturio" Klaipėdos ateities" stipendiją. Turbūt visus laimėtus pinigus paaukotumėte būtent sportui?

Taip, juk dabar tai mano pagrindinis gyvenimo variklis. Galbūt nusipirkčiau papildų, skirčiau pinigų treniruočių stovykloms ir panašiai. Noriu kuo geriau reprezentuoti Lietuvos vardą. Turiu tikslą ir dėl jo galiu padaryti daug ką.

Graikijoje treniruočių stovykloje esate su drauge Ema. Turbūt ji ir labiausia Jus motyvuoja siekti užsibrėžtų tikslų?

Šalia kanalo yra dviračių takas. Tad ji važiuoja šalia manęs dviračiu ir stebi, analizuoja taktiką, pataria, skatina judėti greičiau ir panašiai. Ji jau tapusi tarsi mano trenerė. Malonu. Dviese treniruotis daug smagiau.

Su drauge susipažinau reabilitacijos ligoninėje. Ji atliko kineziterapeutės praktiką. Ji nuolat mane pastūmėja: eik, nepasiduok. Padaro masažą. Ir - pirmyn. Tėtis - taip pat agitatorius. Broliai pranciškonai pastiprina maldomis ir džiugesiu dėl kiekvieno mano sėkmingo krustelėjimo. Pasaulyje tikrai labai daug geranoriškų žmonių, kurie, tarkim, matydami, kaip "kraustausi" ar "išsikraustau" iš automobilio, pribėga, siūlydami savo pagalbą. Aš jiems dėkingas. Bet susitvarkau pats.

Jau suėjo treji metai, kai Jūsų neklauso kojos. Ar prisimenate tą lemtingą dieną, kai nutiko ši nelaimė?

Prieš trejus metus bėgau nuo civilizacijos pas močiutę, kuri gyvena miškingoje vietovėje. Ten buvo ir kažkas panašaus į kalnų trasą. Tai su bičiuliu ir pavarėm taip, kad persiverčiau. Ir susilaužiau stuburą. Bet nepuoliau į depresiją, neaimanavau. Atvirkščiai, buvau dėkingas likimui už pamoką. Galėjo būti ir blogiau, nes, neturėdamas vairavimo teisių, automobiliu lėkdavau, galima sakyti, žaibu. Ištikus nelaimei, iš manęs būtų likęs blynas... Negaliu sakyti, kad susilaužęs stuburą euforiškai džiūgavau. Buvo ir nevilties minučių. Bet gal po metų, po visų reabilitacijų sugrįžo noras aktyviai gyventi, o ne verkšlenti, tuo labiau pulti į alkoholio ar kokius kitus liūnus.

Apie šią nelaimę stengiuosi nebemąstyti. Tiesiog gyvenu toliau ir vis judu į priekį.

Kai būnu Lietuvoje, ne tik sportuoju, bet ir dirbu - kuriu videoreklamą, gaunu pašalpas - neįgaliojo ir slaugos. Iš savo pajamų net pajėgiau šiek tiek sutaupyti specialiai neįgaliojo valčiai. Bet nebūčiau jos įpirkęs be brolių pranciškonų ir Lietuvos pokerio bendruomenės paramos. Ačiū jiems. Ačiū visiems mane palaikantiems. Kviečiu ir neįgaliuosius, ir sveikus lankytis mano portale www.parathlete.net, o ir "Facebook" paskyroje Augustas Navickas. Internetinėse erdvėse "reiškiuosi" dažniausiai angliškai, nes palaikau ryšius su likimo draugais visuose kontinentuose.