Algirdas Plungė: "Svarbu ne kas ant galvos, o kas galvoje"

PRISISTATYMAS. Esu norintis būti optimistu. Antrasis mano vardas Kazimieras suteiktas man tėvo garbei. Ūgis metras aštuoniasdešimt, svoris aštuoniasdešimt, avalynės dydis - 44. Retai žiūriu, kokia mano akių spalva, bet kažkas yra sakęs, kad mėlynos.

APIE 75-METĮ. Švenčiau kukliai, artimiausių man žmonių būrelyje.

VAIKYSTĖS DOVANA. Turiu ją išsaugojęs su įrašu. Tai Kazio Binkio knyga "Dirbk ir baiki". Įrašas yra toks: "Dešimtmečiui skaitytojui Algirdukui. Kalėdų Senelis". Knygos pavadinimas turi prasmę, tokią pat knygą padovanojau anūkams.

LAIMINGAS SKAIČIUS. Prietarais netikiu, mano laimingas skaičius - 13. Jis mane persekioja labai dažnai, bet visur teigiama prasme. Pasidomiu, koks traukinio vagonas - 13. Autobuse naktį atsisėdu, pasižiūriu kokia vieta - 13. Jeigu loterijos biliete kažkur yra skaičius 13 - irgi gerai.

APIE ANGELUS SARGUS. Tikiu, kad mus kažkas saugo.

APIE PRARASTUS PLAUKUS. Svarbu ne kas ant galvos, o kas galvoje.

VAIKYSTĖS SVAJONĖS. Norėjau būti autobuso vairuotoju. Taip pat man būtų patikusi inžinerinė kryptis, bet mokykloje prastai sekėsi matematika, tai net ir nebandžiau stoti į inžinerines specialybes.

APIE MOKSLUS. Vidurinėje mokykloje buvau vidutinis mokinys, o institute buvau geras studentas ir gaudavau padidintą stipendiją. Labiau sekėsi humanitarinės disciplinos.

APIE ŠAKNIS. Pase įrašyta, kad gimęs Utenoje, bet iš ten dar kūdikėlis buvau išvežtas į Panevėžį. Čia baigiau ir vidurinius mokslus. Tad mano šaknys aukštaitiškos.

PIRMASIS PASIMATYMAS įvyko su mano dabartine žmona. Aš jau buvau pagyvenęs ir seniai nebe jaunas. Į tą pačią pedagoginę mokyklą atvažiavo jaunos specialistės. Viena iš jų, Ireną, nusižiūrėjau. Kaip tik buvo Mokytojų diena, bandžiau prie jos ,,prisiklijuoti" ir tas man pavyko. Ir nuo to laiko jau 47 metai mes esame kartu. Ir kitos man nereikia.

APIE ŠEIMĄ. Turiu dvi dukras, Ritą ir Rūtą, šešis anūkus - du berniukus ir keturias mergaites. Vieno anūkėlio ūgis jau du metrai.

APIE VALGĮ. Pats maisto negaminu, naudojuosi kitų paslaugomis. Labiausiai patikdavo mamos virta agurkinė sriuba, ji buvo nepakartojama. Valgiui nesu išrankus, valgau viską.

METŲ LAIKAS. Labiausiai patinka ankstyvas pavasaris.

GRAŽIAUSIA SPALVA - pavasario žaluma.

APIE NAMUS. Namų ruošos darbus draugiškai ir sėkmingai pasidaliname su žmona.

APIE SAVIKRITIKĄ. Esu savikritiškas. Kokios savo savybės norėčiau atsisakyti - nesakysiu... Geriausių savybių neturiu. Kitiems perkalbėti mane sunkoka.

APIE SAPNUS. Mano sapnai įvairūs, kartais košmariški, bet jais netikiu.

APIE PINIGUS. Tai - reikalingas dalykas, bet ne esminis. Prabanga man nėra svarbi.

APIE AUTOMOBILĮ. Mūsų šeimos automobilis yra septynvietis "Kia Carnival" minivenas. Man svarbu, kad automobilis būtų ekonomiškas ir reikalautų mažiau išlaidų.

VAIRAVIMO STILIUS. Prie vairo esu džentelmenas ir gerbiu kitus, sėdinčius prie vairo. Ir norėčiau, kad ir kiti tokie būtų.

APIE KITUS. Nepatinka melagystės, nesąžiningumas ir kai vieši žmonės darko kalbą - negerai, kai aukščiausias pareigas einantys pareigūnai daro baisių kalbos klaidų.

MĖGSTAMA SENTENCIJA. Judėjimas - sveikata.

APIE ATSIPALAIDAVIMĄ. Daug vaikščioju, mėgstu mišką, mėgstu grybauti, mėgstu keliauti.

APIE KNYGAS. Pastaruoju metu perskaičiau visą Romualdo Granausko kūrybą.

APIE TĖVĄ. Mano tėvukas Kazimieras visą gyvenimą mokytojavo. Įdomu tai, kad jis pats nebaigęs mokyklos, mokęsis pas kaimo daraktorių, sugebėjo savo gimtajame Pakalniškių kaime 1921 metais vietoje žydo karčiamos įsteigti pradedamąją mokyklą. Jis buvo gabus muzikai. Sukūrė kaimo jaunimo chorą, su kuriuo dalyvavo pirmojoje Lietuvos dainų šventėje 1924 metais ir antrojoje 1928-aisiais. Išėjęs į pensiją, maždaug 1960-1961 metais, jis vėl sugrįžo į savo gimtąjį kaimą ir po 40 metų atgaivino tą patį chorą, surinkęs tuos pačius žmones.

APIE BROLIUS. Vyresnis Gintautas Šiauliuose dirbo šachmatų treneriu, garsioji Viktorija Čmilytė buvo jo auklėtinė. Jaunesnis Rimantas - lengvaatletis, nors pagal išsilavinimą yra inžinierius. Jam puikiai sekėsi dirbti ir treneriu (Rimantas Plungė - rutulio stūmikas, 1972 m. Miuncheno olimpiados dalyvis.- Autor. past.).

APIE SESERĮ. Sesuo Laimutė yra vyriausia. Šiuo metu ji gyvena Panevėžyje. Visą gyvenimą dirbo mokytoja.

APIE LIKIMĄ. Artėjant frontui tėvai iš Panevėžio pervažiavo atgal į kaimą. Ir labai gerai padarėm. Nes šalia mūsų namo Panevėžyje sprogo fugasinė bomba, išlėkė langai, durys, susiraitė skardinis stogas, žodžiu, iš buvusio namo nedaug teliko...

APIE MAMĄ. Mama Petronėlė irgi buvo pradinių klasių mokytoja.

APIE ANUOS LAIKUS. Dabartiniam jaunimui sunku įsivaizduoti tuos laikus. Gyvenome be elektros. Visko trūko. Net ir žibalinei lempai žibalo ne visada būdavo.

APIE SPORTĄ. Su sportu pradėjau draugauti 9 klasėje. Draugas prikalbino nueiti į lengvosios atletikos treniruotes. Patiko, taip ir įsitraukiau. Pasirinkau ne visiems įprastą barjerinio bėgimo rungtį.

PIRMASIS TRENERIS - Juozas Galickas, kuris po to dar ilgai aktyviai sportavo su veteranais.

APIE TRAUMĄ. Besimokydamas paskutiniame kurse patyriau gana rimtą traumą. Bėgau per menkai apšilęs ir atakuojant barjerą trūko šlaunies raumens skaidulos. Kurį laiką dar laikėsi mano pasiektas Klaipėdos 200 metrų bėgimo su barjerais rekordas. Vėliau atsirado geresnis už mane - Alvydas Pilibaitis, pagerinęs šį rekordą.

APIE TEISĖJAVIMĄ. Man patiko laikotarpis, kai aš aktyviai užsiėmiau teisėjavimu lengvosios atletikos varžybose. Už sąžiningą ir objektyvų teisėjavimą pavyko įgauti pasitikėjimą ir buvau kviečiamas į stambiausio masto varžybas, kurios tuo metu vykdavo visoje Tarybų Sąjungoje.

DARBO PAIEŠKOS. Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą. Baigiau ir 1962 metais gavau paskyrimą į Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Pedagoginis darbas man pasirodė gana monotoniškas, pačiam kilo noras kažką keisti. 1975-aisiais, bevaikščiodamas po miestą, pastebėjau, kad Klaipėdoje statomas lengvosios atletikos maniežas. Puoselėjau mintį, kad galėčiau rasti įdomesnį darbą ir norėčiau teisėjauti lengvosios atletikos varžybose. Nuėjau pas tuometinį Klaipėdos sporto komiteto pirmininką Joną Kiseliovą, irgi buvusį lengvaatletį, ir sakau - objektas auga ir ten bus reikalingas šeimininkas. O gal ten ką nors reikia pataisyti, prižiūrėti. Ir mane priėmė...

APIE MANIEŽĄ. Kai aš pamačiau projektą, supratau, kad negali būti toks maniežas, kaip parodyta projekte. Mūsiškiai buvo gavę neoriginalų brėžinį, kuris buvo labiau supaprastintas ir tapo 6 metrais trumpesnis. Pats arenos planavimas buvo labai jau skurdus. Viso labo 2 bėgimo takeliai. Man pavyko įrodyti miesto valdžiai, kad reikia keisti projektą. Papildomi darbai kainavo apie 250 tūkstančių rublių. Dėl dangos buvo daug ginčų. Nors iki šiol širdį skauda, kad danga buvo juoda, negraži, netgi negero kvapo, bet, lyginant su kitomis, ji buvo patvaresnė. Vokiška kokybiška danga mums buvo neįkandama dėl kainos. Buvo tik dvi tarybinės dangos: sportanas, kuris buvo nekokybiškas ir rezdoras, gamintas iš naudotų automobilio padangų - negražus, juodas, bet atlaikė 30 metų.

PRISIMINIMAI. Iki šiol darbas manieže man maloniausias prisiminimas, nes matėsi rezultatai, sulaukdavau gerų atsiliepimų. Treniruotis į Klaipėdą mielai važiuodavo įvairios rinktinės. Šuolininkai į aukštį, rutulio stūmikai. Iki šiol manieže išsaugota garbės žmonių knyga, kurioje palikta daug gražių įrašų.

KARJEROS POSŪKIAI. Lengvosios atletikos maniežo direktoriumi išdirbau 13 metų, kol mane sugundė vadovauti prie "Dinamo" baseino statomam viešbutėliui ir nedideliam baseinui "varlinukui". O ten man labai nepatiko, nes "Dinamo" - labai jau specifinė organizacija su specifiniais žmonėmis. Respublikinėje taryboje dirbo neseniai į pensiją išėję aukšto rango karininkai, saugumiečiai, milicininkai, kurie tik siuntinėjo raštus su reikalavimais "įvykdyti" ir "pranešti". Todėl nedvejodamas sutikau, kai buvau pakviestas vadovauti Respublikinei dviračių sporto bazei.

APIE GRIOVIMĄ. Atėjus devyniasdešimtiesiems ir tapus laisviems, reikėjo viską keisti. Reikėjo, kad miesto Sporto komiteto pirmininkas būtų ne komunistas. Tai surado mane, įkalbinėjo ir įtikino pakeisti tuometinį vadovą Aleksandrą Ponimatkiną. Buvo nutarta viską daryti naujai, sporto mokyklų nereikia, bus tik sporto klubai - taip, kaip yra Europoje ir pasaulyje. Įsikibęs bandžiau ginčytis, sakiau pirma pastatykime naują, o tik vėliau griaukit. Porą metų padirbęs pasitraukiau. Išėjau pakelta galva.

APIE NAUJUS IŠŠŪKIUS. Šiek tiek pasiblaškęs, atsidūriau pas irkluotojus. Pas trenerį Liudviką Milešką. Kad galėčiau vežiotis valčių priekabą, teko įsigyti visų kategorijų vairuotojų teises. Galėjau vairuoti ir didįjį autobusą. Man tai patiko.

APIE GRĮŽIMĄ. Po to vėl grįžau atgal į Sporto skyrių instruktoriumi. Nė vienas iš mūsų neina jaunyn, tad ateina metas pasitraukti. Tada kilo mintis įkurti sporto muziejų.

APIE KALTĖS JAUSMĄ. Klaipėdos sporto muziejus tuometinio Sporto komiteto pirmininko Jono Kiseliovo iniciatyva buvo pradėtas kurti dar pastato Teatro g. 1 patalpose, kur buvo įsikūręs Sporto komitetas, 3 aukšte, nedidelėje patalpėlėje. 1991 metais Lietuvoje vyko pasaulio lietuvių žaidynės. Dirbdamas tuometinio Sporto skyriaus viršininku norėjau padaryti, kad ekspozicija būtų labiau matoma platesnei auditorijos daliai, įsiprašiau į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų. Davė dideles patalpas. Ten tilpo visa ekspozicija. Vėliau, pasikeitus vadovams, kažkas nukeliavo į rūsį, kažką užliejo, kažkas dingo, kažkas kažką atsiėmė ir tas sporto muziejus dingo. Jaučiau savotišką kaltę. Pamažu pradėjome judėti, suremontavo dalį patalpų pastate Daukanto gatvėje 24 ir 2006 metų vasarą aš atėjau ten į tuščią kambarį. Dalį išsaugotų eksponatų pavyko surasti.

APIE NERIMĄ. Pastaruoju metu kyla kalbų, įtarimų, kad kai kam knieti sugriauti tai, kas sukurta, ir muziejų iškelti į kitas patalpas. Ateina delegacijos su brėžiniais, tariasi, domisi, kur, kaip ir kas, ieško pertvarų. Prieinu ir klausiu: "Gal kuo galiu padėti?" Bet niekas nieko nesako. Pabandžiau merui paaiškinti, kad tai nėra vien muziejus, kad čia yra sportininkų namai. Čia pagerbiami jubiliatai, veteranai, vyksta susirinkimai, seminarai treneriams. Jeigu kels į kitas patalpas, ekspoziciją teks ruošti naujai. Abejoju, ar tam bus surasta papildomų lėšų.

APIE PAMAINĄ. Savo vietinei sportinei valdžiai jau keleri metai kartoju, kad ieškotų pamainos. Noriu, kad, man išėjus, visa, kas sukurta, nevirstų į šiukšlių krūvą. Fonduose sukaupta daugybė istorinės medžiagos. Noriu, kad su manimi padirbtų žmogus, kuriam įdomu. Tada išeičiau ramia sąžine ir mano senatvė būtų ramesnė.

APIE LAIMĘ. Laimingas žmogus yra tada, kai jam gera su kitais ir kitiems gera su juo.

APIE UOSTAMIESTĮ. Klaipėda yra švarus, geras miestas ir tų verkšlenančių, kad viskas yra blogai, aš nesuprantu. Klaipėdoje gyventi gera.

KLAIPĖDA PO 100 METŲ bus Lietuvos sostinė.

APIE GYVENIMO LAIKRODĮ. Jei būtų galimybė grįžti į praeitį, norėčiau grįžti į paauglystę, bet su dabartiniu protu.