A. Klemencovas: "Menininkas turi būti netikėtas"

Menininkai į parodą sutempia savo darbus iš apdulkėjusių palėpių arba suka galvas, kaip juos surinkti, nes dauguma jau parduoti. Kaip nutiko tau?

Tai ne šiaip sau darbai, surinkti per 40 kūrybinės veiklos metų. Nenorėjau daryti muziejinės, kvepiančios naftalinu parodos, kad štai toks buvau prieš 20 metų, o dabar kitoks. Tai savotiškas požiūris į kūrybą, kuriant viziją, kokį Klemencovą aš galėčiau matyti šią akimirką. Matau jį iki šiol nesuformuotą savo grafikoje ar tapyboje. Kai kurie sako, kad tai paviršutiniška, bet man atrodo, dailininkas ir turi būti netikėtas, ir nesitikėjau teigiamos žmonių reakcijos, nes jie galbūt priprato prie savotiško štampo: "ilgametis, nusipelnęs." Net menotyrininkas Ignas Kazakevičius manė, kad tai bus spindinti paroda, artima šou. Tai darbai, kuriuos mažai ir rodžiau. Instaliacija "Amžinos tiesos" su 50 ruporų buvo Kaliningrade, o parodų rūmų erdvėje teko juos tiesiog sukrauti į krūvą. Kita, "sidabrinė" instaliacija, užima 4 metrus sienos, yra 16 metrų pločio, tai - vizualinė apgaulė, mistifikavimas, lyg žmogus matytų veidrodį, kuriame jis neatsispindi.

Tavo tapyboje vyrauja rudeniškos spalvos, bet nėra niūri. Kokią informaciją gali teikti tapyba, juk tai nėra žodis ar spektaklis, yra jutiminis įspūdis.

Visiškai teisingai. Ar kas yra jaučiama iš kvadratėlio, ar tai bereikšmis paveiksliukas? Tai yra pasąmoninis pajautimas. Sakyčiau, kad mano tapyba yra bedaiktė, tada pasąmonė išplečia daug platesnį jos suvokimą, neįstatytą į rėmus. Tapiau drobėje ant žalios pievelės fono, reikėjo naudoti jau ne teptuką, bet šluotą; kad ir kaip būtų banalu, save įvedžiau į savotišką transą. Natūraliai buvo pasiekta savotiška būsena. Kalbu kaip nuoboda, bet tai yra faktas: pagaunu impulsą ir bandau sudoroti. Tik laiku reikia sustoti, arbatos išgerti. Todėl išėjo keistoka tapyba, nesakyčiau, kad visai pasąmoninė: užduotis buvo ir bandžiau jungti grafiką su tapybiniais triukais. Nesakyčiau, kad padariau revoliuciją tapyboje, tai yra klasika, pagrįsta tradicijomis, bet įvedžiau faktūrą, brūkštelėta glaistu, nuimant gruntą, prikraigliota neįskaitomų rašmenų. Negalvoju, kad kalbu buvusių civilizacijų kalba, ji gimsta savaime, man reikėjo dryžio, o kas ten parašyta, nedomina, tegu būna šumerų genties raštai.

Reljefuose matyti kaukės iš folijos. Ką tau reiškia tie simboliai?

Kai kurie žmonės sakė: "Tu čia keletą klaipėdiečių pavaizdavai." Kaukės yra sudedamoji instaliacijos "Reinkarnacija" dalis, ir tai gana organiškas sprendimas. Galvojau, kad būtų labai gražus performansas, jeigu tai darytų aklieji, tai įgautų visai kitą prasmę.

Kada instaliacija tampa menu, ne šiaip šakar makar?

Tada, kai tapyba, grafika tampa menu, tai gana keblus klausimas. Bet koks meno kūrinys reikalauja kokios nors minties, tikslo - "radi čevo"? "Radit", gimdyti - kam? Reikia pastoti idėja, vizualiai ją transformuoti. Gali sužavėti instaliacijos tinklelio ritmas, struktūra, kai pagalvoji: kokia estetika, koks "kaifas". Kai menininkas daro videoinstaliaciją, užpila figūrą vandeniu ir filmuoja, atsiranda filosofinė gelmė, daug prasmių: tai ir krikštas, ir mirtis, ir globalios problemos.

Kartais menininkai užsižaidžia, tarkim, nuogas prisiriša prie grandinės ir kaip šuo puldinėja praeivius, arba pasikabina ant kablių kaip skerdiena.

Aš asmeniškai nesužavėtas tokiais performansais, kraštutinumais: sudaužyti savo veidu stiklą arba moteriai skustuvu suraižyti savo gražų kūną. Bet tai savitas būdas aštriai pažiūrėti į savo problemą. Dailininkas ir ieško netikėtų, kai kada iškreiptų būdų jai spręsti.

Tikras šamanas tūno savo taigoj, nes ten gyvena dvasios, suteikiančios jam antgamtinių galių. Kodėl dalyvauji tarptautiniuose projektuose: kad įrodytum sau esąs pasaulinio garso menininkas, kad sugertum kitokio pasaulio atspindžių?

Koks aš pasaulinis menininkas, kaipsyk esu vietinės reikšmės su savo pasaulėžiūra, gal kiek skirtinga nuo kitų. Nemanyčiau, kad dailininko išvykimas į užsienį iškart taps reiškiniu. Dabar ypač išvažiuoja be jokios pompastikos. Neseniai mano sūnus Romanas statė instaliaciją Gdanske, buvo tiesiog įdomu, kaip lenkai reaguoja į tokį sprendimą, kai senamiestyje atsiranda neatpažintas skraidantis objektas. Aš ten važiavau kaip montuotojas, reikėjo palaikyti stulpą, juk tai buvo 150 kvadratinių metrų objektas. Už procesą buvo įdomiau komentarai: eina žmogelis su manta į turgų ir mato nesuprantamą daiktą. Viena moteris paklausė: "Co to jiest?", o mes sakėme: "To jiest instaliacija, my artisty z Litvy." Ji: "A, nu z Litvy. A co to jest?" Mes ėmėme kalbėtis, mosuodami rankomis, ir ji pasakė: "Seksualu." Instaliacijoje buvo įvairiaspalviai "blynai", leidžiantys paflirtuoti su praeiviais. po vienu atsistojusi, pašvietus saulutei, "nusidažė" raudona spalva. Kitas praeivis sakė: "Na, čia kaip Monte Karlas", o trečias: "Aš esu jūrininkas, vagoju vandenis, ir ši mėlyna spalva man gražiausia pasaulyje." Gal tikrai gražu, kai senamiestyje atsiranda asketiškos, griežtos formos, gana netikėtos.

Dabar vėl ruošiesi akcijoms gatvėse?

Norėčiau kiek atsipalaiduoti. Yra stiprių idėjų, kuriomis verta užsiimti. Tema bus ir vėl žmogus, ir vėl "dūšia", amžinas čechoviškas įkvėpimas. Nors jis sakė, jog žmoguje turi viskas būti gražu: ir siela, ir drabužiai, ir mintys, jo apsakymuose yra ne per daug grožio - ir nusigėręs artistas, nukleipti batai, girtuokliavimo problema. Čechovo kūryboje žmogus vaizduojamas visoje amplitudėje, su savo žavesiu ir šlykštumu, sudėtingumu, ir jis nėra toks, kaip visi. Žinoma, lyginti save su Čechovu yra arogantiška, turiu galvoje savo išsivystymo lygį, savo poziciją. Bandai spręsti problemas, kurios niekada pasaulyje neišnyks: išdavystė, pavydas, aistra. Neįmanoma žmogui atsikratyti šių nuodėmių, bet reikia nors kiek pažaboti.

Kai kurie dailininkai pasidarė pilietiški, drobėse vaizduoja kraupias, kruvinas karo Gruzijoje scenas. Imiesi tokių temų?

Puikiai suprantu, kad taip turi būti. Pablo Pikaso paveikslas "Gernika" ir liks "Gernika", jis yra šedevras. Bet aš bijau tokių temų, dar labiau - jas apdergti. Tapyti suluošintus kūnus ar kulką kaktoje ir sakyti, kad aš sprendžiu kolosalią, laikmečiui aktualią problemą. Ir įtikinti, jog tai ir yra tikroji tiesa, ir kuo esi baisesnis, tuo tampi žinomesnis, apie tave rašo. O dabar, kai Rusija užpuolė Ukrainą, tu gali su aukštai iškelta vėliava žygiuoti kaip savotiškas dailininkas - mesijas, ir sulaukti atgarsių aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose ir liaudyje, tarp žmonių, kurie "teisingai" mąsto. Siaubas. Protingas žmogus visada abejoja.

Esi giliai tikintis žmogus, bet tavo paveiksluose sakralumas nėra paradinis, jis tarsi ištirpsta.

Tai būtų paprasta ir banalu, pasišlykštėtina. Negaliu tiesmukiškai perkelti sakralumą į savo darbą, neduok Dieve, paišyti procesijas, žmones su nimbais. Neperžengsiu tos ribos. Mano sakralumas - minorinėje gamoje, fone, akcentuose. Net matau sakralumą paprastame taškelyje, padėtame tinkamoje vietoje, kur jis gali taip šventai suskambėti, kaip Renesanso epochos ar viduramžių meistrų drobėse.

Užauginai du sūnus dailininko dirbtuvėje, vos ne prievarta įbrukai jiems teptuką ir kaltą. Esi šiuolaikiškas, bet tikriausiai vyksta tas kartų konfliktas?

Aišku, kad yra. Man atrodo, aš nelabai šiuolaikiškas, ir kas gi tas šiuolaikiškumas? Tai paviršutiniškas apibrėžimas. Taip, priimu naujoves ir labai džiaugiuosi, jeigu jos pataiko į taikinio vidurį, į tikslą. Kai žiūri ir galvoji: "Va čia tai šaunuolis, ajajai", ir darai reveransą. Su sūnumis konfliktai kyla ginčijantis dėl požiūrio į meną. Sakai, išauklėjau juos nuolankius kaip avinėlius. Nieko sau. Tai aš tampu avinėliu, nebegaliu nieko jiems pasakyti, kas yra menas, nes jie manipuliuoja naujosiomis technologijomis, vaizdais, ne konkrečiais paveikslėliais, bet abstrakčiomis formomis. Man su kiekvienais metais sunkiau bendrauti su žmonėmis, kurie jau paruošti šiuolaikinio meno, dizaino kontekste. Jie daugiau pragmatikai, analitikai, jie įsiklauso, kai lieju jausmus draskydamasis, lyg atverdamas krūtinę, bet tai nereiškia, kad nuomonės sutampa. Jie nesako, kad aš nupušęs senis, bet sako, kad laikai tai jau kiti, kodėl gvildeni tokias temas, gal neverta? Laikas pamatuotas, sustyguotas, racionalus - kokie ten dūšios virpesiai ir sukrėtimai? O siela traukiasi, jos darosi vis mažiau.

Prieš 20 metų menininkai eidavo į gatves su savo performansais. Tu kankiniesi, kad Atgimimo aikštė negyva, šaipaisi, kad vietoje Lenino nors Čingischano skulptūrą pastatytų, bet pats kaip ir nieko nedarai.

Aš sakyčiau, deja, viskas priklauso nuo funkcionierių, kurie kontorose orą gadina, bet nuo kiekvieno menininko pozicijos priklauso, koks mūsų miestas. Dailininkų sąjungoj mes turim apie 100 narių, tai jeigu vienas žmogus surengtų bent vieną akciją, kaip Isroilas Baroti Dienovidžio aikštėje skulptūrų pastatė, užpildė nykią dykvietę. Ar manyje sprogs pilietiškumo pūlinys? Reikia, kad sprogtų. Bet yra pavojus tapti visuomenininku, dalyvauti masiniuose renginiuose, ir tose veiklose save kaip menininką gali pamesti. Mus nuolat verčia būti bendruomeniškais, bet ar tokia menininko paskirtis - paraduose žygiuoti? Ar, tarkime, Mikalojus Povilas Vilutis labai jau visuomeniškas?

Klaipėda - menininkų miestas. Ar jūs vienas kitam reikalingi, bent jau įdomūs?

Nori, kad aš tau išpažintį kaip dvasiškajam tėveliui atlikčiau? Plačiąja prasme, mūsų menininkai - šaunuoliai. Štai rengia parodą "Pamario vėjai", ir aš žiūriu, kaip viena mašinytė atvažiuoja prie rūmų, kita, trečias ant kupros paveiksliuką neša. Ir galvoju: "Blyn, šventi jūs žmonės." Neša dalelę savo sielos, tikėjimo, veidai švyti. Šitame pašėlusiame pasaulyje, kur kiekviena minutė - pinigai. Tai yra tarsi teatralizuotas aktas, kai tie žmonės tarsi neša gabalėlį savo kepenų ar plaučių, kaip grožio, meno donorai.

Ir pats galėtum kalti pinigą visokiais dizainais. Kodėl tau reikia grynosios kūrybos?

To man reikia dėl savęs. Kai peržengi 60 metų ribą, visos kertinės problemos pasitraukia, nerūpi eilinį kartą išsišokti ar save parodyti. Aš esu didžiausias egoistas kūryboje, ir nebijau to pasakyti. Man liko gyventi kažkiek metų ne tam, kad pasipuikuočiau darbais, ir ką tai pakeis? Koks man skirtumas, ar palankiai, susižavėjusi į mane pažiūrėsi, aišku, gerai, jeigu žiūrėsi taip, kaip aš pats į save, bet jei nusigręši, tai nieko nepakeis. Žinoma, aš esu narcizas. Diskutuoju su savimi, bandydamas susivokti, kuri mano pusė ima viršų, ir viduje tęsiasi fantastiška kova tarp dviejų klemencovų. Man labai svarbu su jais išsiaiškinti, ar jie žlugdo vienas kitą. Kiekvienam dailininkui ta priešybių kova svarbi, o ne tai - stovės prie jo parodos minios ar ne. Pati žinai, jei užsibrėžčiau tikslą suburti minią, tai padaryčiau. Bet aš jau dirbau su minia Jūros šventėse, buvo gerų ir blogų situacijų, žinau tą mechanizmą. Kaip tu sakai: kodėl žmogėdra gyvena vienas? Todėl, kad jau atsivalgė žmonių.