Vilhelmo kanalas: galime ne tik gerti vandenį, bet ir plaukti

Tereikia, kad trys savivaldybės susitartų, skirtų šiek tiek pinigų, tikrai ne milijonus eurų, ir galėtume Vilhelmo kanalu plaukti laiveliais, žinoma, ne jachtomis, iki Minijos upės, o paskui pasiekti kad ir Kauną. Ir laivelių turinčių žmonių Klaipėdos krašte yra, ir norinčiųjų plaukti naujais maršrutais yra, bet Vilhelmo kanalas liko pamirštas. Beje, šis vandens telkinys įdomus ne tik tuo, kad yra toks vienintelis Lietuvoje, senosios technikos paminklas, bet ir tuo, kad klaipėdiečiai geria jo vandenį, žinoma, gerokai apdorotą trečiojoje vandenvietėje.

Tęsiame rašinių ciklą apie Klaipėdos vandenis. Vėl mūsų palydovu buvo Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos vadovas Mindaugas Rimeikis, užaugęs pietinėje miesto dalyje, didelis entuziastas, siekiantis, kad Klaipėdos vandens telkiniai būtų kuo geriau išnaudojami žmonių poilsiui. Pasikvietėme ir Leoną Makūną, 14 metų vadovavusį AB "Klaipėdos vanduo", dabar einantį Klaipėdos mero patarėjo pareigas.

Susitikome prie vadinamojo pirmojo šliuzo. Iš viso Vilhelmo kanalas turi tris šliuzus: be pirmojo, esančio trečiosios vandenvietės teritorijoje, dar yra Lankupių ir Drevernos šliuzai. Visi jie buvo statyti vokiečių laikais, yra išlikę iki šiol ir veikia.

Iš kur vanduo kanale?

Pagrindinis šaltinis - Minijos vanduo. Vandens padavimas į Vilhelmo kanalą reguliuojamas Lankupių šliuzu. Kitas šaltinis - pelkės, kuriomis eina kanalas, ir Drevernos upė. Trečias šaltinis - prie kanalo esantys polderiai, įrengti dar vokiečių laikais. Pastatytos siurblinės vandenį iš laukų pumpuoja į kanalą. Tai "turtingiausias" jo vanduo. Arčiausiai kanalo yra du žymiausi polderiai - Jokšų ir Brukšų, vienas vienoje, kitas kitoje kanalo pusėje.

RIBA. Žmonės Vilhelmo kanalo dalį, kuri anksčiau ėjo iki pat Tarptautinės jūrų perkėlos, t. y. esančią uoste, vadina Klaipėdos kanalu, mat sovietmečiu jis gerokai buvo patobulintas. Visą likusią jo dalį jie vadina Vilhelmo kanalu. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Vilhelmo kanalo dalis trečiosios vandenvietės, priklausančios AB "Klaipėdos vanduo", dalimi tapo 1966 metais. Joje einantis kanalas baigiasi ties antruoju tiltu. Norint laivybai naudoti šią kanalo dalį, gali kilti problemų, bet niekas netrukdo tai daryti už trečiosios vandenvietės teritorijos.

Kad toje kanalo dalyje yra žuvų rodo skylės tvoroje, kuria yra aptverta vandenvietės teritorija. Jas padaro žvejai mėgėjai, lendantys čia žvejoti. Darbuotojai jau pavargo kviesti jiems policiją. Mat vandenvietė yra griežto režimo sanitarinė zona, kurioje vaikščioti, žvejoti ir maudytis draudžiama. Tuo, kaip sakoma, įsitikinome savo kailiu. Mums bevaikštant prisistatė vandenvietės darbuotojas. Gerai, kad atpažino poną Leoną, buvusį vadovą, antraip būtume turėję bėdos.

Mindaugas prisiminė, kad jo vaikystėje prie Vilhelmo kanalo jokių tvorų nebuvo. Čia dar buvo vokiečių paliktos sodybos.

Buvo gausu gintaro

"Sveiki atvykę į Auksinės Smeltės kaimą", - taip su mumis pasisveikino Mindaugas. Jis prasidėjo nuo dabartinio Kairių poligono ir tęsėsi iki pat buvusio celiuliozės ir popieriaus kombinato. M. Rimeikis pasakojo, kad ten, kur dabar yra AB Vakarų laivų gamyklos (VLG) dokai, anksčiau buvo lentpjūvė, ten, kur dabar yra Klaipėdos konteinerių terminalas, 1968 metais dar buvo dešimt namų. Kai buvo pradėta statyti Vakarų laivų remonto įmonė, visi gyventojai buvo iškelti.

KNECHTAI. Iš vokiečių laikų išlikę knechtai baržoms, kurios stumdydavo sielius, pririšti.

Pasak Mindaugo 1968-1970 metais šioje vietoje buvo Lietuvos aukso kasyklos - visi eidavo rinkti gintarų. "Čia nebuvo gilinama daugiau kaip iki 10 metrų todėl, kad toliau yra bėgantis smėlis ir labai dideli gintaro klodai", - sakė jis.

Ponas Leonas irgi prisiminė, kad apie 1977 metus, kai vyko gilinimo darbai ir dumblas buvo pilamas ant Kiaulės Nugaros, jis irgi čia rinko gintarus. "Mes, būdavo, prisitaikydavome prie žemsiurbės vamzdžio skylės, pakišdavome keselį ir prisigaudydavome gintarų", - pasakojo jis.

Pietinėje miesto dalyje, kur baigiasi uosto akvatorija, yra užrašas "Klaipėdos kanalas". Pasak L. Makūno, taip kanalas buvo vadinamas sovietmečiu, o šiais laikais jau grįžtama prie jo senojo vokiško pavadinimo. M. Rimeikis turi savo versiją: "Iki tilto tikrai yra Vilhelmo kanalas, o už tilto, kur yra Malkų įlankos, Konteinerių terminalai, VLG, jau galima vadinti jį ir Klaipėdos kanalu, nes sovietmečiu buvo pagilintas, paplatintas, t. y. perdarytas", - sakė jis.

TVORA. Prie trečiosios vandenvietės tvoros būna labai daug šaltalankių. Juos renka pensininkai ir parduoda turguje.

"Be to, jo dalis iš uosto pusės yra užtverta, tik paliktos angos sanitariniam vandens debetui pratekėti, tad apie plaukiojimą toje kanalo dalyje nereikėtų galvoti. Čia pramoginis plaukiojimas būtų probleminis", - mano L. Makūnas.

Pasak M. Rimeikio, tie, kurie įsivaizduoja, kad kada nors galės plaukti iš Klaipėdos uosto į Vilhelmo kanalą, tiesiog fantazuoja.

Atplaukė valtimi į Klaipėdą

L. Makūnas papasakojo, kaip 1975 m. pirmą kartą atvyko į Klaipėdą - atplaukė savo valtimi iš Zapyškio Kauno rajone, iš kurio yra kilęs. Prisirišo savo valtį prie prieplaukėlės Vilhelmo kanale trečiosios vandenvietės teritorijoje ir nuėjo pasižiūrėti, kur dirbs. Mat tais metais baigęs Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto Automatikos fakultetą ir įgijęs pramoninės elektronikos specialybę vienintelis iš grupės gavo paskyrimą į Klaipėdą - į elekrožūklės laboratoriją, buvusią netoli Lietuvos jūrų muziejaus.

Grįžęs vakare prie savo valties pamatė aplinkos apsaugos inspektorių. Šis pareikalavo susimokėti baudą. "Atsiprašiau, man liepė dingti. Aš ir mano mergina sušokome į valtį ir išplaukėme. Paplaukėme kokius 5 kilometrus, žiūrime, labai gražus krantas, sustojome nakvoti. Pavakarieniavome, sugulėme, o pusiaunaktį pradėjo tratėti kulkosvaidžiai ir aplinkui švilpti kulkos. Mes staigiai viską susirinkome ir kanalu išplaukėme į Kauną", - pasakojo ponas Leonas.

POKALBININKAI. Apie Vilhelmo kanalo ateitį diskutavome su Mindaugu Rimeikiu (kairėje) ir Leonu Makūnu.

Paklaustas, ar šiais laikais galėtume nuplaukti į Zapyškį ir pamatyti jo garsiąją bažnyčią, L. Makūnas atsakė: "Galėtumėte, tik valtelė neturėtų būti labai plati. Jums tektų praplaukti Lankupių šliuzą, tik reikėtų, kad jį kas nors atidarytų, o paskui Minija, Nemunu į viršų ir pasiektumėte Zapyškį. Taip, galima nuplaukti, bet neplaukiama. Žinoma, tokios kelionės kaip mano 1975 m. dabar jau nepakartosi."

Kas trukdo plaukti?

Pasak M. Rimeikio, norint dabar plaukti iš Klaipėdos Vilhelmo kanalu, pirmiausia reikėtų gauti "Klaipėdos vandens" leidimą prišvartuoti laivelį jo teritorijoje.

Paklaustas, ar jis, kai dar vadovavo "Klaipėdos vandeniui", būtų davęs tokį leidimą, ponas Leonas atsakė: "Būčiau leidęs, jeigu būtų plaukiama lėtaeigiu laivu. Manau, tai vandens kokybei nepakenktų. Kai kanalas buvo iškastas, buvo nustatyta, kad laivai juo gali plaukti tik 5 km per valandą greičiu."

"Pirmiausia reikia suderinti klausimą su aplinkosaugininkais, kad žmonės nebijotų plaukti. Be "Klaipėdos vandens", tą klausimą reikėtų derinti su Klaipėdos rajono savivaldybe, dar reikėtų kreiptis į Šilutės savivaldybę, nes, nors Lankupių šliuzas priklauso Klaipėdos rajono savivaldybei, kairysis kanalo krantas priklauso Šilutės savivaldybei", - aiškino M. Rimeikis.

"Kalbant apie laivybą Vilhelmo kanalu jokių rimtų biurokratinių kliūčių nėra. Jį parengti laivybai fiziniu požiūriu nebūtų sunku. Pakaktų kokių dešimties tūkstančių eurų tam, kad būtų ištraukti įvirtę medžiai. Kai kanalas buvo ką tik iškastas, jo gylis buvo 2,5-3 metrai. Dabar, manau, 1,5 m gylis tikrai yra. Reikėtų kažkiek investuoti ir užtikrinti priežiūrą", - sakė L. Makūnas.

"Bėda ta, kad nėra vieno vieneto, kuris administruotų visus Vakarų Lietuvos vandenis. Nėra tokios politinės valios. Nėra kas to imtųsi. Negi turėtų būti atskira Dangės upę prižiūrinti institucija, Smeltalės upę - kita, Vilhelmo kanalą - trečia, tvenkinius - ketvirta?" - klausė Mindaugas.

ŠLIUZAS. Šliuzas trečiosios vandenvietės teritorijoje statytas dar vokiečių laikais.

Šliuzai ir "Klaipėdos vanduo"

Kalbant apie laivybą Vilhelmo kanalu reikia, kad kas nors atidarytų Drevernos ir Lankupių šliuzus ir praleistų laivelius. Vokiečių laikais prie šliuzų buvo prižiūrėtojų nameliai, kuriuose jie gyveno. "Sovietmečiu prižiūrėtojai dar tebebuvo. Neprisimenu, bet, atrodo, daviau pusę rublio, kad man atvertų Lankupių šliuzo vartus. Šiais laikais jau būtų galima padaryti, kad pakaktų paskambinti telefonu ir vartai atsidarytų.

PRISIMINIMAI. Viktoras Šukšteris, gyvenęs vadinamajame Nendryne, matęs, kaip buvo statoma Vakarų laivų remonto įmonė, prisimena, kad Vilhelmo kanalas visur turėjo krantines, kad iki 1970 metų dar buvo išlikę ir šeši jo tiltai, kurių dabar jau nebėra. "Giliausios vietos kanale - 2-2,5 metro. Visą jo grožį galima pamatyti tik plaukiant iki Drevernos. Nuo antrojo tilto su draugais plaukėme iki Mingės. Vaizdai nuostabūs", - sakė jis.

Beje, buvo siūloma bendrovei "Klaipėdos vanduo" atidarinėti Lankupių ir Drevernos šliuzus. Aš atsisakiau, nes tai nėra bendrovės funkcija. Be to, "Klaipėdos vanduo" - vienintelis ūkio subjektas, mokantis mokestį, ir gana solidų, už kanalo vandens naudojimą, - kalbėjo L. Makūnas. - "Klaipėdos vanduo" šliuzus darinėja, bet tiek, kiek reikalinga jo veiklai. Kai pučia vakarų vėjai ir mariose sukyla vanduo, Drevernos šliuzą reikia uždaryti. Vandenvietės teritorijoje esantį šliuzą reikia uždaryti, kad pripūstas sūrus jūros vanduo nepatektų į kanalą. Lankupių šliuzas būtinai turi būti uždarytas, kai būna potvyniai, kai Minijoje vanduo sukyla."

Du žiediniai maršrutai

Pono Leono klausėme, ar mes galime "svaigti" apie laivybą Vilhelmo kanalu, jeigu Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija ateityje planuoja čia uosto plėtrą ir nori iškelti trečiąją vandenvietę: "Reikėtų "svaigti". Nepaisant to, kad verkiame, kaip mums sunku gyventi, gyvenimas vis tiek gerėja. Uosteliuose pilna laivų. Manau, kad kanalu plaukti būtų labai gerai. Prisiminkime, kad kanalas buvo iškastas sieliams plukdyti, idant nereikėtų to daryti mariose, nes jos audringos.

Kitas dalykas, kanalas galėtų turėti bent du žiedinius maršrutus ir nereikėtų nuplaukti ir grįžti tuo pačiu keliu. Pavyzdžiui, pradėkime kelionę iš Drevernos, čia niekas netrukdo jau dabar plaukti kanalu iki Lankupių, iki Minijos, paskui į Mingę, į Kniaupo įlanką arba Nemuno žiotis, įplaukti į marias ir jomis grįžti į Dreverną.

L. Makūno manymu, kadangi ties Klaipėda kanalas yra uždarytas, būtų galima iškasti kanalą į marias už trečiosios vandenvietės, tada atsidarytų antras žiedinis maršrutas.

Vandenvietė gali būti iškelta

Pasak L. Makūno, trečiosios vandenvietės vieta unikali, todėl ji čia ir įrengta. Mat po paviršiniu žemės sluoksniu yra žvyro sluoksnis, einantis iki 10 metrų gylio, vadinamoji žvyro lentyna, naudojama vandeniui filtruoti.

"Vakarų ekspresas" jau ne kartą rašė apie Uosto direkcijos ketinimus iškelti trečiąją vandenvietę. Miesto keliami reikalavimai - geriamasis vanduo neturėtų būti prastesnės kokybės ir nepabrangti.

Direkcijos užsakymu buvo atlikta vandenvietės iškėlimo studija. Pasak L. Makūno, studija parodė, kad maždaug pusę reikalingo miestiečiams vandens kiekio, apie 20 tūkst. kubinių metrų per parą, galima nesunkiai paimti iš požemio netoli Vilhelmo kanalo Lankupių šliuzo. Šiuo metu trečiosios vandenvietės pajėgumas - apie 40 tūkst. kub. m vandens per parą, o iš tikrųjų vandens suvartojama apie 20 tūkst. kub. m. "Jeigu galvotume apie rezervą ir darytume vandenvietę 40 tūkst. kub. m pajėgumo, tada vis tiek reikėtų imti vandenį iš kanalo, nes kito šaltinio nėra", - sako L. Makūnas.

Tas vanduo iš požemio būtų lengvai paruošiamas iki geriamojo vandens lygio. Tačiau brangiai kainuotų jo transportavimas, nes reikėtų iš didelio ploto, siekiančio dešimtis kilometrų, surinkti vandenį į vieną vandenvietę, atvesti jį iki Klaipėdos, joje pastatyti siurblinę, o tada jau uždaryti trečiąją vandenvietę.

Informacija

1863-1873 metais iškastas Karaliaus Vilhelmo kanalas sujungė Klaipėdos uostą su Miniją (o per ją ir su Nemunu)aplenkiant Kuršių marias. Jo ilgis - 25-27 km, plotis 28-30 m, vidutinis gylis - 1,7 metro. Po Antrojo pasaulinio karo kanalas buvo pervadintas Klaipėdos kanalu.
Kanalo pradžia yra ties Lankupiais, kur jis atsišakoja iš Minijos. Tada eina į šiaurės vakarus, pro Dreverną, galiausiai pasiekia Klaipėdą, kur susijungia su Malkų įlanka ties Klaipėdos konteinerių terminalu ir Vakarų laivų gamykla.