Užkalnis: jei gyvenate Klaipėdoje, jums pasisekė

Taip, apie nuostabų ir labai šiuolaikišką armėnų virtuvės restoraną „Pepper Grey“, kuris yra, kaip brangakmenis, pasislėpęs tarp neišvaizdžių daugiabučių Klaipėdos Vingio gatvėje, jau esu rašęs. Štai pirmoji apžvalga DELFI, kuria labai didžiuojuosi. O dar jis pakliuvo į geriausių 2020 metų restoranų sąrašą. Tačiau kaip jiems seksis gaminti išsinešimui?

Šalta vasario pradžios Klaipėda pati savaime yra priešingybė Kaukazo virtuvės nuotaikai (nors ir Armėnijoje būna šaltos žiemos, šaltesnės, negu daugeliui gali pasirodyti – kalnuota šalis gali būti labai atšiauri).

Užsisakėme visko daug, net ir kreminių šaltibarščių, kurie šiaip nėra kaukazietiškas patiekalas, ir paprastai žmonės šaltibarščius valgo vasarą, bet argi mes turime elgtis kaip visi žmonės?

Nuo šiol skelbiu šaltibarščius lietuvių ir armėnų draugystės patiekalu. O kaina, trys eurai, yra tokia, kad ją reikėtų trigubinti. Pernelyg nebrangu, o gerai užkėlus kainą, lietuviai pradėtų labiau gerbti. Tačiau, kol dar kaina galioja, skubėkit valgyti, klaipėdiečiai.

Aš nesu natūralus falafelių mėgėjas, bet čia juos valgiau ir džiaugiausi, nes jie buvo lengvučiai, elegantiški, tikri Artimųjų Rytų laimės kąsneliai.

Su grilintomis daržovėmis, kurias kažkodėl gali gaminti tik armėnai (aš šiaip į lietuvių grilintas daržoves dažniausiai negaliu net žiūrėti), ir su tahini padažu (iš skrudintų sezamo sėklų), kuris buvo skonio koncentratas, tą padažą galima buvo skirti per lašelinę ir patirti amžiną laimę, kai jis pradėtų cirkuliuoti kraujotakos sistemoje (to patys nedarykite, pasitarkite su gydytoju ar vaistininku).

Humusas, dėl kurio visi Artimieji Rytai niekada nesutaria (jiems humusas yra kaip barščiai lietuviams, ukrainiečiams ir lenkams; visi sako, kad jų barščiai yra patys geriausi) – kiekviena Artimųjų Rytų tauta sako, kad pas juos humusas pats puikiausias, čia kainavo 9 EUR ir buvo ne tik pavykęs, jis buvo turbūt geriausias Lietuvoje, tvirtos struktūros ir kartu švelnus, ir didžiulio skonio lygio, lyg paprastas skonio lygis padaugintas dvigubai.

Tokio paties gerumo humusą pirkdavau tik žydų riestaininėje (beigelių parduotuvėje) Londone, o lietuviams dabar, kad ragautų tobulą, tereikia atvykti į Klaipėdą. Nesakau, kad reikia nesilaikyti karantino reikalavimų – jei būsite Klaipėdoje dėl kokių nors darbinių priežasčių, arba jei turite nekilnojamojo turto uostamiestyje, tai dabar žinosite, kur reikia valgyti.

Kalbant apie nekilnojamąjį turtą, šefo mėsos rinkinys keturiems asmenims (62 EUR, bet mano pageidaujama kaina už tą didžiulį padėklą būtų 262 EUR) buvo proga dėl ko Klaipėdoje galima būtų nusipirkti butą, kad tik ten turėtum progą nuvažiuoti ir valgyti tas mėsas.

Fantastiškas kiaulienos šašlykas, liulia kebabas iš kito, geresnio pasaulio (malta jautiena ir kiauliena) – tikras kosmosas, neįtikėtinas švelnumas ir sultingumas, jeigu jūs šitai skaitote, esate Klaipėdoje, tai skambinkite jiems dabar, nes kai jūs jo paragausite, vieninteliai jūsų žodžiai bus: „kebabe, kur tu buvai visą mano gyvenimą?“.

Ėrienos gabaliukai su kauliuku priminė Kaukazą, kur jau keletą metų nebuvau, ir pagalvojau, kad pats laikas grįžti. Nors, prisiminęs Jerevaną, kur esu važinėjęs su darbais keliasdešimt kartų, tai net Armėnijos sostinėje tokių stebuklų lengvai negaučiau.

Ir dar tame rinkinyje buvo vištiena, kuri yra geriausia vištiena ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Paprastai vištiena yra labai blankus dalykas, masinis produktas tiems, kas negali sau leisti jautienos, ir, ko gero, tipiškiausias jos pateikimas būna Lietuvoje išblyškęs, pusiau guminis ir tokios spalvos, koks būna apsiniaukęs dangus virš Vievio paukštyno vasario mėnesį.

Čia vištiena buvo absoliučiai amerikietiško barbekiu restorano gerumo, kaip kur nors Albukerkės mieste, Naujosios Meksikos valstijoje, kur žmonės net lauke atsistoję laukia, kad galėtų to nenorminio, branduolinio skonio sodrumo paragauti – ir aš laukiau, ir laukčiau ir vėl, nes geras grilio meistriškumas yra tai, kas atveria gyvenime naujas spalvas, galvoje pradeda groti muzika, ir norisi džiaugtis ir visiems sakyti tik gerus dalykus, kaip man būna dažnai.

Jei galvojate, kodėl aš toks malonus ir linksmas žmogus, tai čia nuo tokio maisto, kaip iš Pepper Grey.

Aš dar kartą pabrėšiu: ta vištiena yra tokia, kad ją valgai, kol nesuvalgai, net jei skrandis jau daugiau nieko nebegali priimti, nes yra visiškai pilnas. Tai neeilinis kulinarinis pasiekimas: paprasta paukštiena, kurią sapnuoji naktimis.

Krevetės, nors ir ne armėniškas patiekalas (pačioje Armėnijoje, kaip suprantate, krevetės tik atvežtinės, nors ir apie Lietuvą galima tą patį pasakyti – Baltijos jūroje nei tigrinių krevečių, nei Kamčiatkos krabų) raudoname padaže su čiobreliais (12 EUR) buvo meistriškai paruoštos, stambios, sultingos ir, nors nebegalėjome daugiau valgyti, sustoti nebuvo įmanoma.

Desertai (braunis buvo geriausias iš visų) buvo irgi labai intensyvaus, vaisinio skonio, ir, kaip įprasta tame regione, didelio saldumo. Tuose kraštuose medų ir saldumą mėgsta.

Pietūs kainavo 105,50 EUR, palikome arbatpinigių, bet po tų pietų išlakstė marškinių sagos, akis užklojo palaimingas ekstazės dūmelis, ir daugiau valgyti dvi dienas nebereikėjo.

Duočiau penkiolika žąsų, bet galiu duoti tik penkias. Klaipėdieti ir uostamiesčio svety, imk telefoną ir užsakinėk, nes gyvenimas mums duotas tik vienas, ir nenorėkite, kad jis praeitų neparagavus šio maisto.