Su "krokodilais" atsisveikinsime šiemet

Kioskuose - naujojo pavyzdžio "popierius"

Per metus Klaipėdos mieste parduodama 5-6 milijonai popierinių kartinių bilietų. Mūsų spaudos kioskuose įsigyjami popieriniai bilietai yra ženkliai pigesni nei popieriniai Kauno ar Vilniaus bilietai, jų paklausa yra ir, planuojame, išliks nemaža. Yra tūkstančiai keleivių, kurie nenori keisti savo įpročių ir iki šiol naudojasi popieriumi.

Nuo praėjusio lapkričio autobusuose laikome dvi popierinių bilietų žymėjimo sistemas: išlieka buvę "krokodilai" seno pavyzdžio bilietams, tačiau naujojo pavyzdžio bilietus su skaitmeniniu kodu keleiviams jau privalu žymėti oranžiniuose. Negalime pasakyti, jog mums tokia dviguba sistema būtų patogi, tačiau ji yra patogi keleiviams, turintiems senojo pavyzdžio bilietus, o tai ir yra svarbiausia.

Šiomis dienomis kioskuose jau baigiasi senojo pavyzdžio bilietų atsargos ir pradėta prekiauti naujaisiais, jau su skaitmeniniu kodu nugarėlėje. Tokie bilietai žymimi tik oranžiniame komposteryje, vadinasi, "krokodilų" poreikis mažėja.

Atsargų neišmesime - sunaudosime

Senųjų popierinių bilietų įstaigoje jau nebeturime, visi jie yra spaudos kioskuose arba - tie, kuriuos parduoda vairuotojas, - pas vežėjus. Nemažai vežėjų ir spaudos kioskų jau yra išbaigę tos ar kitos bilietų rūšies atsargas ir prekiauja naujojo pavyzdžio bilietais. Žinia, yra 6 popierinių kartinių bilietų rūšys, nelygu nustatyta nuolaida ir pardavimo vieta, taigi dažnas atvejis, kad kioske jau parduoti visi senojo pavyzdžio visos kainos bilietai, tačiau dar yra senų lengvatinių. Autobusuose vairuotojai dar turi senojo pavyzdžio 20 centų vertės lengvatinių bilietų, kitų nominalų - jau naujieji, žymimieji oranžiniame komposteryje.

Popierinis bilietas - aukšto apsaugos lygio spausdintas kelionės dokumentas, kurio pagaminimas mums nepigiai kainuoja. Todėl siekiame maksimaliai sunaudoti senųjų bilietų atsargas. Prisiminus neseną istoriją, imame pavyzdį iš šalies Vyriausybės, leidusios kurį laiką atsiskaityti lygia greta litais ir eurais. Tik mūsų atveju tas laikotarpis bus žymiai ilgesnis.

Tačiau tas laikas nebus begalinis, ir mechaninius komposterius išmontuosime.

Ką pravartu žinoti keleiviui

Mechaninius komposterius autobusuose išmontuosime tikrai ne šį ir ne kitą mėnesį. Lauksime, kol senojo pavyzdžio bilietų naudojimas taps nykstamai mažas.

Po to, atsitiktinai žieminio palto kišenėje radus nepanaudotus senojo pavyzdžio bilietus, juos bus galima atnešti į mūsų įstaigos Klientų aptarnavimo centrą S. Daukanto g. 13A, ten grąžinsime pinigus.

Todėl pirkite senuosius bilietus ir tauškinkite juos seno "krokodilo" dantimis: greitai ši archajiška praktika pasibaigs, ir apie tokį bilietų žymėjimo būdą jūs galėsite kada nors papasakoti savo nepatikliems moderniems vaikams, kurie už kelionę jau tais laikais atsiskaitys tiesiog pridėję delną prie skaitytuvo.

Taip pat, galbūt, jaunesniam skaitytojui bus įdomu čia sužinoti, kaip už kelionę miesto autobusu būdavo atsiskaitoma ne tokioje jau ir žiloje senovėje.

Nuo konduktorių iki savitarnos kasos

Po karo Klaipėdos miesto autobusuose nuplėšiamus bilietus du dešimtmečius pardavinėdavo konduktorės. Po to buvo suvokta, kad išlaikyti vienam autobusui trasoje du darbuotojus vis dėlto yra prabanga, todėl pereita prie savitarnos: sumontuoti aparatai, kurie, įmetus monetas, iškišdavo nuplėšiamą bilietą. Prie tokios sistemos, autobusų parko veterano Gintauto Jono Mockevičiaus prisiminimais, pas mus pereita maždaug 1969-aisias.

Aparatai, pasak jo, būdavo dviejų rūšių: vienas su permatomu langeliu, kuriame matydavosi įmestos monetos, prie vairuotojo, ir kitoks autobuso gale, į kurį įmetus monetas keleiviui reikėdavo pasukti rankeną; tada aparatas iškišdavo nuplėšiamą bilietą.

Sumąstyta buvo pažangiai, tačiau konstruktoriai nepagalvojo apie tarybinių žmonių išradingumą. Nors galinis aparatas buvo tiems laikams intelektualus, įvertindavo įmesto metalo gabaliuko svorį, bet ko jam nepaduosi - gana greitai keleiviai suprato, jog jį galima "pamaitinti" atitinkamai sukalibruotų parametrų poveržlėmis, už kurias tasai nesiginčydamas iškišdavo bilietą. O pramoniniame Klaipėdos mieste poveržlių trūkumo nebuvo.

Po pamainos autobusų parke suberdavo surinktą metalą į dar protingesnį aparatą, kuris išbrokuodavo poveržles, kad monetų maišus pagal svorį jau būtų galima inkasuoti banke (1, 2, 3, 5 kapeikų nominalo monetos atitinkamai tiek gramų ir svėrė).

Kai kurie vairuotojai, to paties G.J.Mockevičiaus prisiminimais, pietų metu pavalgę dar rasdavo laiko specialiai pasigamintu prietaisu iš kasos išsikrapštyti monetų. Vienu žodžiu, pinigai pro šalį byrėjo kiekviename žingsnyje. Kito, vilniečio transportininko, memuaruose rašoma, kad skirtumas tarp nuplėštų bilietų ir surinktų pinigų siekė 30-40% - aišku, į kurią pusę. Matyt, panašiai būdavo ir Klaipėdoje. Net ir socialistinei ekonomikai to jau buvo per daug.

Nubraukiant ašarą prie "krokodilo"

Apie būsimą "velionį", pagal gražų paprotį, dera kalbėti gražius žodžius. O mūsų "krokodilas" gražių žodžių tikrai vertas. Jis Klaipėdoje, G. J. Mockevičiaus atsiminimais, čia aprašytus kasos aparatus pakeitė maždaug 1972-aisiais. Skirtingai nei buvę kasos aparatai, kurie tiesiog gundė sukčiauti visus tos sistemos dalyvius, "krokodilas" negriovė bendruomenės moralės, negadino papročių. Kartu su prekyboje tuo metu A. Lichtinšaino įvesta savitarnos sistema jis prisidėjo prie oraus ir sąžiningo klaipėdiečio - kokiais mes dabar visi jau esame - ugdymo.

Jeigu viskas taip, kodėl gi atsisakysime senojo gerojo "krokodilo"? Mat prie visų savo dorybių jis turi ir didelį šiems laikams trūkumą: mes savo informacinėje sistemoje nematome, kokioje stotelėje, kokiu laiku, kokiame autobuse juo bilietas pažymėtas. Norint mums pagal keleivių poreikius tiksliai nugludinti maršrutų grafikus, tikslus kelionių vaizdas yra būtinas. Ir tie 5-6 milijonai žymėjimų, kuriuos per metus mes papildomai matysime pagal popierinių QR kodo bilietų glaudimus prie oranžinio komposterio, mums padės matyti tikrai išsamų kelionių vaizdą.

Ne paskutinis dalykas ir tai, kad mechaninis komposteris negali apsaugoti nuo nesąžiningų keleivių sukčiavimo. Nors į gerąją pusę keičiasi bendruomenės papročiai (prieš dešimtmetį per metus priskaičiuodavome iki 20 tūkstančių "zuikių", o pernai tik 3 574), nors tobulėja mūsų kontrolės kvalifikacija, nuostolių per nesąžiningus keleivius vis dar patiriame.

Dar neišnyko paprotys panaudoto bilieto skylutes lyginti garuose ir tokį "renovuotą" bilietą naudoti dar kartą, ir ne visus taip "antrąjį gyvenimą" gyvenančius bilietus kontrolė sugeba užfiksuoti. Nors prie bendrojo nesusimokėjusiųjų už kelionę skaičiaus mechaninis komposteris savo netobulumu prisideda tik iš dalies, "krokodilo" nebelikus - nebeliks ir tos dalies.