Skulptūrų parkui - 40

Buvusių centrinių Klaipėdos kapinių vietoje įkurtoje rekreacinėje zonoje vis dar telpa ir senieji sakraliniai reliktai, ir XX a. 8-9 dešimtmečių Lietuvos skulptūrų meno galerija po atviru dangumi. Žadama, kad po planuojamos parko rekonstrukcijos buvusioms kapinėms atminti bus skirta daugiau dėmesio.

"Stengiamės formuoti naują požiūrį į Skulptūrų parką - kaip dviejų kultūrinių sluoksnių darinį. Toje erdvėje gali puikiai derėti ir kapinių atminimo ženklai, ir skulptūros", - mano Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui Sondra Simanaitienė.

Virsmas nebuvo civilizuotas

Tomo S. Butkaus, Vasilijaus Safronovo, Vaido Petrulio studijoje "Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990" rašoma, kad Skulptūrų parkas oficialiai buvo atidarytas 1977 m. liepos 30 dieną.

"Matyt, ši data siejama su skulptorių simpoziumu, nes jie vykdavo vasarą. Bet dabar niekas nesieja šio parko gimimo su konkrečia diena", - minėjo S. Simanaitienė.

Pasak jos, apie tai, kad tą teritoriją reikia sukultūrinti ir panaikinti kapines, kalbėta jau nuo 1975-ųjų. Tiesa, tuo metu kapinės jau buvo nebeveikiančios, apleistos, nes jų plėšimas ir niokojimas prasidėjo iškart po Antrojo pasaulinio karo. Daugybė kapų buvo išniekinta, išgrobtas marmuras ir granitas, išdaužyti antkapiniai paminklai. Senosios koplyčios buvo susprogdintos dar 1947 m.

Muziejininkas, Klaipėdos kalvystės muziejaus įkūrėjas Dionyzas Varkalis iki šiol akyse regi vaizdą, kaip buvo naikinami dar likę kapinių fragmentai, kai tiesiog ant kapo užsilipę žmonės kūjais skaldė paminklinius akmenis. Šiuos 1975-ųjų vaizdus nuotraukose užfiksavęs D. Varkalis net susigūžta prisiminęs tas dienas.

"Man kiek ir gaila tų žmonių, kurie tai darė savo rankomis. Nenorėčiau būti įamžintas darantis tokį baisų darbą, - sakė D. Varkalis. - Nepamenu, koks tai buvo 1975-ųjų mėnuo, bet tikrai ne žiema, nes šalta nebuvo. Kažkas man pasakė, kad griauna kapus. Daugybė žmonių verčia ir daužo paminklus, metalą veža į metalo laužą, o akmenis nežinia kur. Negalėjau tuo patikėti, kol nepamačiau savo akimis, koks barbariškas darbas vykdomas kapinėse. Pamenu, pastvėriau į rankas ant žemės gulintį mažą kryželį ir nubėgau į paminklų apsaugos inspekciją. Prašiau, kad inspektorius skambintų į miesto Vykdomąjį komitetą aiškintis, kas čia darosi. Jis kelis kartus dėjo telefono ragelį prie ausies, bet paskambinti taip ir nesiryžo. Tada pats bėgau į Vykdomąjį komitetą, bet ten sutiktas vyriausiasis architektas niekuo negalėjo padėti."

Atkaklus klaipėdietis vyko ir į Vilnių, į Kultūros ministeriją.

"Mano pagrindinis siūlymas buvo toks, kad žymių žmonių palaikai būtų perlaidoti, o paminklai nuvežti į muziejų. Tačiau ir po vizito į ministeriją kitą dieną darbai kapinėse virė. Neliko ką daryti, pasiėmiau fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti. Darbų vykdytojai pasišalino, kad nepatektų į kadrą. O darbininkams kas - stovi ant kapo ir daro savo darbus", - pasakojo D. Varkalis.

Visgi jam pavyko sutarti su darbus vykdžiusiais žmonėmis, kad bent dalį tų paminklų reikėtų išsaugoti.

"Darbininkai su sunkvežimiais turėjo vežti paminklus, kryžius, tvoras į Rimkuose buvusį metalo laužyną. Pavyko aštuonių sunkvežimių turinį savavališkai paslėpti. Paprasčiau tariant - pavogėme. Žinoma, galėjo už tai mane valdžia "sutvarkyti" kaip baltą vilną, bet, matyt, buvo protinga ir nelietė", - pasakojo D. Varkalis.

Savavališkai išsaugoti paminklai buvo slepiami keliose vietose, bet ne visos jos buvo patikimos. Pavyzdžiui, Daržų gatvėje esančio dabartinio Kultūrų komunikacijų centro patalpose paslėpti paminklai ir metalinės tvorelės po kurio laiko dingo.

Vertingiausi metalo dirbiniai, kuriuos muziejininkui D. Varkaliui pavyko išsaugoti, dabar eksponuojami Kalvystės muziejuje.

D. Varkalis preliminariai skaičiuoja, kad dar šiandien būtų galima surinkti kelias dešimtis įvairiose vietose saugomų išlikusių paminklų, kryžių, dalis jų dar yra likusių Skulptūrų parke po žeme. Tad muziejininkas džiaugiasi, kad yra planų sukurti iš jų ekspoziciją ir pastatyti Skulptūrų parke.

"Žinoma, suniokotų kapinių jau neatkursi, bet privalome iš likusių antkapių sukurti memorialą čia laidotiems žmonėms. Reikia parodyti, kad ne visi yra barbarai ir mokame savo kultūrą bei istoriją saugoti", - sakė muziejininkas.

ISTORINIS KADRAS. Dionizo Varkalio 1975 m. darytose nuotraukose užfiksuoti vaizdai, kaip buvo naikinamos buvusios kapinės, kurių vietoje įkurtas Skulptūrų parkas. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

116 skulptūrų

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus turimoje medžiagoje minima, kad, 1975 m. nusprendus vietoje kapinių formuoti Skulptūrų parką, miestiečiams buvo pasiūlyta savo artimuosius perlaidoti Joniškės kapinėse, tačiau į kitas kapines perkelta buvo tik maža dalis palaikų.

"Girdėjau gandų, kad toje vietoje norėta statyti ir gamyklą, tad reikia guostis bent tuo, kad tai neįvyko, nes parkas tinkamesnė alternatyva", - minėjo D. Varkalis.

1977-1991 metais organizuotų Smiltynės granito simpoziumų metu sukurti kūriniai buvo statomi parke. Šiuo metu 10 ha parko teritorijoje eksponuojama 116 įvairios tematikos meninių darbų, kuriuos sukūrė 61 skulptorius per 13 pirmųjų simpoziumų.

"Simpoziumuose sukurti darbai miesto bendruomenei būdavo pristatomi rugpjūčio pabaigoje. Į parką susirinkdavo respublikinė valdžia. Grodavo dūdų orkestras. Skulptoriams įteikdavo diplomus. Taip pat apdovanodavo vertingomis dovanomis, kurių nebuvo galima laisvai nusipirkti parduotuvėje: laikrodžiais, sidabriniais padėklais, radijo imtuvais, diplomatais. Skulptoriai gaudavo ir rimtesnių dovanų, tokių kaip dviračiai, mašinų priekabos ir kita. Piniginis užmokestis taip pat egzistavo: miestas nupirkdavo kelias skulptūras, o gauti pinigai buvo padalinami visiems tais metais dalyvavusiems skulptoriams", - pasakojo S. Simanaitienė.

Beje, barbarizmo apraiškų sulaukė ir skulptūros. Jos ne kartą nukentėjo nuo vagių, kurie plėšė bronzines skulptūrų dalis.

"Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Skulptūrų parko teritorija buvo vertinama įvairiais aspektais. Vieni teigė, kad reikia atkurti kapines, kiti - jog nebegalima atsukti istorijos rato, kad Skulptūrų parkas turi išlikti, nereikia išnešioti po miestą skulptūrų. O tokių pasiūlymų būta. Mat kai kurios, apnuogintą kūną vaizduojančios skulptūros, kaip manė kapinių atkūrimo šalininkai, esą neatitinka kapinių rimties", - prisimena S. Simanaitienė.

Žada derinti

Viliamasi, kad buvusių kapinių ir Skulptūrų parko konfliktą užgesins planuojama šios teritorijos rekonstrukcija. Konkursą laimėję architektai tikisi, kad po rekonstrukcijos skirtingi kultūriniai sluoksniai puikiai derės tarpusavyje. Architektai nesiūlo atkurti kapinių, tačiau numatė būdus, kaip išsaugoti ir įamžinti čia palaidotų žmonių atminimą.

"Vis tiek liks poilsio parkas. Tik norime simboliškai paminėti, kad ir ateities kartos žinotų, jog šioje vietoje kažkada buvo kapinės", - sakė techninio projekto rengimo procesui vadovaujanti architektė Margarita Ramanauskienė.

Visuomenei šios vasaros pradžioje jau buvo pristatyti tarpiniai rengiamo Skulptūrų parko sutvarkymo techninio projekto rezultatai. Savivaldybės pateiktoje pristatymo medžiagoje rašoma, kad teritorijoje prie Trilapio gatvės siūloma įrengti specialią atminimo vietą, kur žmonės galėtų ateiti, prisiminti savo čia palaidotus artimuosius. Čia būtų galima perkelti ir išlikusius senuosius antkapinius paminklus. Šioje vietoje yra ir Liudviko Vynerio kapas, kurį architektai tamsiuoju paros metu siūlo apšviesti. Nepriklausomos Lietuvos kariams, taip pat žuvusiems artileristams ir prancūzų, belgų bei lenkų kariams atminti skirtingose parko vietose siūloma įrengti akmeninius kryžius.

Architektai numato atkurti kapinių vartus: vienus vakarinėje parko dalyje, prie K. Donelaičio gatvės, kitus - nuo Liepų gatvės pusės. Anot architektų, tai būtų simboliniai vartai, tarsi kapinių ribos žyma, o šalia būtų įrengti informaciniai stendai su informacija apie senąsias kapines.

Išliks ir skulptūrų ekspozicija. Daugumos jų judinti iš savo vietų neketinama, išskyrus kelias, esančias netinkamose vietose, pavyzdžiui, ant aukštos įtampos elektros laidų, spaudiminės kanalizacijos apsauginėje zonoje.

Parke taip pat bus įrengta naujų gėlynų, suprojektuota laistymo sistema, pastatyti nauji suolai, šiukšliadėžės, šviestuvai, sutvarkyti takai, želdiniai. Iš maždaug 4 500 teritorijoje esančių medžių, šalinti siūloma apie 500, didžioji jų dalis - savaime suaugę želdiniai, užgožiantys vertingus senuosius medžius.

Erdvėje už buvusių kapinių teritorijos, kur šiuo metu yra vaikų žaidimų bei krepšinio aikštelės, taip pat planuojami darbai. Krepšinio aikštelę siūloma perkelti į dabartinės šunų vedžiojimo aikštelės vietą, vaikams nauja aikštelė būtų įrengta dabartinės vietoje. Prie Klaipėdos universiteto Menų akademijos tvoros esančioje zonoje siūloma numatyti informacinę-edukacinę erdvę, skirtą skulptūrų ekspozicijos istorijai, edukaciniams renginiams. Čia galėtų atsirasti ir dengta terasa, kur būtų prekiaujama ledais ar kava.

Skulptūrų parko sutvarkymo techninį projektą planuojama užbaigti rudeniop. Projektą tikimasi įgyvendinti 2020-aisiais, kai sueis 200 metų nuo senųjų miesto kapinių įkūrimo.

Istorija

Kapinės dabartinio parko vietoje buvo įšventintos 1820 m. sausio 7 d. Tačiau dar 1762 m. miesto plane prie dabartinių Liepų ir Trilapio g. buvo pažymėtos nedidelės kapinaitės. Jose per Septynerių metų karą (1756-1763) čia buvo laidojami rusų kareiviai, belaisviai vokiečiai, saugoti pilyje ir nuo dėmėtosios šiltinės mirdavę šimtais.
XIX a. pr. šiose kapinėse laidoti visų religijų, išskyrus judėjus, mirusieji. 1856 m. buvo minima, kad sklypas buvo beveik užlaidotas, bet Vyriausybė leido panaudoti senąją vietą antriniam laidojimui - čia piltos kaip balastas laivais į Klaipėdą atgabentos žemės. XX a. pr. kapinės buvo praplėstos, jos tapo "L" raidės plano. Skaičiuojama, kad nuo 1851 m. iki 1937 m. kapinėse buvo palaidota apie 28 930 žmonių.
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo kapinių plėšimas ir niokojimas. Iki pat kapinių uždarymo 1959 m. sausį lietuvius ir rusus čia laidodavo palei Trilapio gatvę. 1983 m. balandį ar gegužę buvo liepta galutinai likviduoti visas metalo tvoreles, betono laiptelius ir sulyginti su žeme senųjų klaipėdiečių amžino atilsio vietas.
Kapinėse buvo palaidota daug iškilių asmenų: Klaipėdos istorijos autorius Jonas Zembrickis, Klaipėdos uosto statytojas, knygos apie uostą autorius Karlas Veitas, istorikas Arturas Bitensas, dailininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas Adomas Brakas, alaus daryklos steigėjas Reinckė, kunigas, pirmosios mokyklinės chrestomatijos autorius Jakobė, lituanistinio sąjūdžio veikėjas, klaipėdos krašto tautosakos rinkėjas, pirklys, žvejybos meistras Ernstas Vilhelmas Berbomas ir kt.