Senojo tilto likimą lems teismas

Šilutės valdžia, dar 2009-aisiais pageidavusi susigrąžinti šį tiltą į jo gimimo vietą, dabar jau tvirtina, kad geležinkelininkai turėtų finansuoti jo statybą.

Sprendimo nesulaukė

Senąjį tiltą XX a. pradžioje vokiečiai pastatė Šilutės geležinkelio stotyje. 1954 m. jis buvo perkeltas į Klaipėdos geležinkelio stotį ir tarnavo čia daugiau kaip pusšimtį metų. 2003-iaisiais buvo nustatyta, jog tiltas yra avarinės būklės, todėl 2009-aisiais jį pakeitė naujas modernus statinys.

Į Kultūros vertybių registrą tiltas buvo įrašytas 2008-aisiais. Geležinkelininkai buvo įpareigoti demontuojant tiltą išsaugoti jo vertingąsias savybes. Demontuotos metalinio tilto konstrukcijos buvo perkeltos į Klaipėdos geležinkelio stoties atvirą aikštelę aptvertoje teritorijoje ir laikomos ten iki šiol.

RŪDIJA. Išardytas metalinis pėsčiųjų tiltas per geležinkelį rūdija Klaipėdos geležinkelio stotyje. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Dar prieš tilto demontavimą pageidavimą grąžinti šį kultūros paveldo objektą į istorinę vietą išreiškė Šilutės rajono savivaldybė. Pasak AB "Lietuvos geležinkeliai" atstovo spaudai Vidmanto Gudo, 2009 m. Šilutės savivaldybė informavo bendrovę, kad ieško lėšų tiltui perkelti bei pastatyti Šilutės mieste.

"Lietuvos geležinkeliai" ne kartą raštu kreipėsi į Šilutės rajono savivaldybę prašydami Savivaldybės taryboje apsvarstyti klausimą dėl tilto konstrukcijų perdavimo ir pažadėjo suteikti reikalingą konsultaciją Šilutės miesto savivaldybei rengiant techninę dokumentaciją - detalųjį planą, techninį projektą ir derinimo procedūras, tačiau konkretaus atsakymo iš Savivaldybės nebuvo sulaukta. Galiausiai 2012 metais Šilutės rajono savivaldybės tarybos sprendimu nuspręsta neperimti demontuoto pėsčiųjų tilto konstrukcijų. Savivaldybė pasiūlė "Lietuvos geležinkeliams" tiltą pervežti, pastatyti ir eksploatuoti patiems. 2013 metais Šilutės rajono savivaldybė informavo "Lietuvos geležinkelius", kad mero potvarkiu sudaryta darbo grupė svarstys susitarimą dėl demontuoto Klaipėdos geležinkelio stoties pėsčiųjų tilto perėmimo, bet sprendimo "Lietuvos geležinkeliai" taip ir negavo. Pakartotinis kreipimasis į Šilutės savivaldybę 2014-aisiais taip pat liko be atsako", - teigė V. Gudas.

Labiau reikia estakados

Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Šeputis apie šį tiltą kalbėjo nenoriai.

"Dabartinė Taryba dirba paskutinę savaitę, tad sprendimų tikrai nepriims, o nauja Taryba veiklą pradės tik rugpjūtį. Tai nėra pirmos eilės būtinumo klausimas, todėl jis primirštas. Guli, lai guli - valgyt neprašo. Estakada į Rusnę mums labiau reikalinga, bet niekaip nepastatom", - teigė jis.

Savivaldybės administracijos direktorius patvirtino, jog šis kultūros paveldo objektas - per brangus Savivaldybei.

"Mes sutinkame, kad jis būtų perkeltas į Šilutę. Galėtų tarnauti pagal senąją savo funkciją, miestiečiams būtų patogu per jį eiti į šiaurinę miesto dalį, į kapines. Dar darbo grupėse buvo iškelta idėja, jog šis tiltas galėtų būti pastatytas virš Šyšos upės. Tačiau avarinės būklės tilto rekonstrukcijai ir statybai Šilutės savivaldybė lėšų neturi. Tiltas priklauso geležinkelininkams, tegu jie ir finansuoja jo statybą, tegu ieško Europos Sąjungos fondų lėšų", - sakė pašnekovas.

Aklavietė

"Lietuvos geležinkeliai" įvertino, jog avarinės būklės tilto restauravimo kaina prilygtų praktiškai visiškai naujo tilto statybai (tokio paties tipo), tad bendrovė 2014 m. kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą (KPD) prašydama panaikinti teisinę apsaugą Klaipėdos geležinkelio stoties pėsčiųjų tiltui, bet buvo gautas atsakymas, kad tam nėra pagrindo.

Praėjusių metų pabaigoje "Lietuvos geležinkeliai" pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą dėl tokio KPD sprendimo.

KPD Klaipėdos skyriaus vyriausiasis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas patvirtino, jog senasis tiltas turėtų būti saugomas kaip kultūros vertybė, tačiau pripažino, jog neįsivaizduoja, kokia dabar yra šešerius metus po atviru dangumi gulinčių konstrukcijų būklė.

"Šis tiltas - sudėtingiausias kultūros paveldo objektas Klaipėdoje. Šiuo metu jis atsidūrė aklavietėje. Žinoma, laikas jam negailestingas, užkonservuoti jį taip pat sudėtinga. Rekonstruoti ir panaudoti pagal funkciją - labai brangu", - konstatavo paveldosaugininkas.