Šarū­nas Mar­čiu­lio­nis apie vai­kys­tę, apsi­kumš­čia­vi­mą su Sabu ir NBA lai­kus

"Vai­kys­tė­je mačiau vis­ko: ir šil­to, ir šal­to. Sovie­tų Sąjun­gos lai­kais daug pasi­rin­ki­mo gali­my­bių nebu­vo. Buvo net metas, kai 14 kvad­ra­ti­nių met­rų kam­ba­rė­ly­je tek­da­vo leis­ti lai­ką su močiu­te. Ji per­ra­ši­nė­da­vo Bibli­ją, o aš tame pačia­me kam­ba­rė­ly­je mokiau­si", - šir­dį atvė­rė Klai­pė­do­je vie­šė­jęs vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vos krep­ši­nin­kų, Seulo Olim­pi­nis čem­pio­nas, pir­ma­sis iš buvu­sios Sovie­tų Sąjun­gos pra­vė­ręs NBA duris Šarū­nas Mar­čiu­lio­nis.

55-erių pra­ei­ty­je itin titu­luo­tas įžai­dė­jas, Lie­tu­vos didžio­jo kuni­gaikš­čio Gedi­mi­no I, III ir IV laips­nio ordi­nų bei Gar­bės ženk­lo ordi­no kava­lie­rius klai­pė­die­čiams papa­sa­ko­jo daug sma­gių ir mažai krep­ši­nio bend­ruo­me­nei žino­mų savo gyve­ni­mo deta­lių.

"Kai man buvo 13 metų, buvo labai rim­tų min­čių, kad mano spor­ti­nė karje­ra baig­sis. Iš spor­to rit­mo buvau iškri­tęs pusei metų, kadan­gi su sava­dar­biais sprog­me­ni­mis apsi­de­gi­nau akis", - Š. Mar­čiu­lio­nis pri­si­mi­nė paaug­lys­tė­je nuti­ku­sį gana rim­tą, bet lai­min­gai pasi­bai­gu­sį inci­den­tą.

Skau­dus ver­dik­tas Donec­ke

Kau­ne augu­sį Š. Mar­čiu­lio­nį vai­kys­tė­je visų pir­ma suža­vė­jo ne krep­ši­nis, o teni­sas.

"Sesuo lan­kė teniso tre­ni­ruo­tes ir mane pasi­im­da­vo kar­tu. Ir taip aš nuo pen­ke­rių metu­kų pra­dė­jau žais­ti tenisą. Iš pra­džių vai­kui būda­vo gėda ran­ko­se neš­tis teniso rake­tę, tai ban­dy­da­vau ją slėp­ti, - šyp­so­da­ma­sis pri­si­mi­nė Š. Mar­čiu­lio­nis. - Žais­ti tenisą sekė­si gerai. Tapau savo amžiaus gru­pių Lie­tu­vos čem­pio­nu. Pame­nu, kad vykau į Donec­ką ir ten rei­kė­jo demonst­ruo­ti savo tech­ni­ką ir fizi­nį pasi­ren­gi­mą. Rei­kė­jo muš­ti teniso kamuo­liu­ką į sie­ne­lę.

Mano tech­ni­ka buvo tra­giš­ka, komi­si­ja, pama­čiu­si, kaip aš mušu teniso kamuo­liu­ką, net susi­ėmė už gal­vos, tačiau fizi­nio pasi­ren­gi­mo kon­kur­se aš buvau nepra­len­kia­mas.

Net vėliau vie­na­me teniso žur­na­le rašė: "Kur žiū­ri Lie­tu­vos teniso tre­ne­riai, kad tokių pui­kių fizi­nių duo­me­nų vai­kas taip netech­niš­kai muša teniso kamuo­liu­ką", - šyp­so­da­ma­sis pri­si­mi­nė dabar tenisą itin mėgs­tan­tis žais­ti Š. Mar­čiu­lio­nis.

Jis net 2014 m. sau­sį įstei­gė Lie­tu­vos pade­lio teniso fede­ra­ci­ją. Pade­lio teni­sas yra teniso ir skvo­šo deri­nys, žai­džia­mas poro­mis su iš stik­lo pluoš­to paga­min­ta besty­ge rake­te ir pana­šiu į teniso kamuo­liu­ku.

Š. Mar­čiu­lio­nis sakė, kad būtent po minė­to vizi­to Donec­ke jo tėvai pasi­ta­rė ir nuspren­dė savo vai­ką ves­ti į krep­ši­nio tre­ni­ruo­tes.

Muš­ty­nes sustab­dė poli­ci­ja

1981 metais Š. Mar­čiu­lio­nis pali­ko gim­tą­jį Kau­ną ir per­si­kė­lė į Pane­vė­žį.

"1981 metais nuspren­dė pada­ry­ti eks­per­i­men­tą ir visą mūsų krep­ši­nio rink­ti­nę pakvie­tė į Pane­vė­žio inter­na­ti­nę spor­to mokyk­lą. Paskam­bi­no mano mamai ir paklau­sė, ar išleis­tų savo sūnų. Aš iš pra­džių labai neno­rė­jau... Važiuo­ti kaž­kur į Pane­vė­žį tuo­met atro­dė labai nepa­trauk­lu, bet vis­gi ryžau­si.

Čia bai­giau pas­ku­ti­nę mokyk­los kla­sę ir tre­ne­ris Riman­tas And­rie­jai­tis man užra­šė savo tele­fo­no nume­rį bei pasa­kė: "Atva­žiuo­si stu­di­juo­ti į Vil­nių, paskam­bink man." Taip buvau pakvies­tas į Vil­niaus "Sta­ty­bos" klu­bą. Taip aš su spor­ti­niu krep­šiu, kuria­me buvo įdė­ta obuo­lių ir spor­ti­nė apran­ga, išvy­kau į sos­ti­nę", - kelių dešim­čių senu­mo isto­ri­ją pri­si­mi­nė Š. Mar­čiu­lio­nis.

Jis nuspren­dė sto­ti į žur­na­lis­ti­kos spe­cia­ly­bę.

"Lais­vą temą įvei­kiau, o pas­kui teko rašy­ti raši­nį tokia tema: "Tary­bi­nių tau­tų drau­gys­tė kaip plie­nas tvir­ta". Aš ten kaž­ką pils­čiau iš tuš­čio į kiau­rą ir galiau­siai gavau dve­je­tą. Tar­si gyve­ni­mas Vil­niu­je bai­gė­si...

Vis­gi vėliau atvy­ko į Vil­nių mama ir kaž­ko­kiais būdais pavy­ko įsto­ti į žur­na­lis­ti­ką. Pasi­nau­do­jau End­rie­jai­čio tele­fo­no nume­riu, gavau sta­ty­bi­nin­kų bend­ra­bu­tį... Ten buvo vis­ko, tačiau man sme­ge­nų ir noro stu­di­juo­ti bei žais­ti krep­ši­nį užte­ko", - džiau­gė­si Š. Mar­čiu­lio­nis.

Jis Vil­niaus "Sta­ty­bos" klu­be rung­ty­nia­vo nuo 1982 iki 1989 metų.

"Žino­ma, kad tais lai­kais būčiau norė­jęs atsto­vau­ti Kau­no "Žal­gi­riui". Juk pats augau Kau­ne, tačiau rei­kia supras­ti ir tai, kad tuo metu mano pozi­ci­jo­je buvo didžiu­lė kon­ku­ren­ci­ja. Man, jau­nam žai­dė­jui, patek­ti į "Žal­gi­rį", tuo­met nebu­vo gali­my­bių. Teko rink­tis kitą kelią", - paaiš­ki­no Š. Mar­čiu­lio­nis.

Jis klai­pė­die­čiams atsklei­dė ir tai, kad buvo tam tik­ra priešprie­ša su Arvy­du Sabo­niu.

"Klau­sia­te, ar buvau susi­mu­šęs su Sabu? Buvom... Tarp vyrų čia nor­ma­lus daly­kas", - šyp­so­da­ma­sis pra­dė­jo pasa­ko­ji­mą Š. Mar­čiu­lio­nis. 

"Mask­vos Šere­met­je­vo oro uos­te lau­kė­me lėk­tu­vo. Anks­čiau būda­vo, kad lauk­da­vo­me lėk­tu­vo skry­džio per­nakt. Sėdė­jo­me prie sta­lo ir Arvy­das Sabo­nis, Rimas Kur­ti­nai­tis ir kiti mane vis "lesė", "lesė", "lesė"...

Kol galiau­siai Sabui sakau: "Einam pasi­kal­bė­ti." 

Visą straipsnį skaitykite naujajame savaitraščio „Savaitės Ekspresas“ numeryje, kurį rasite visuose spaudos kioskuose ir prekybos centruose visą savaitę: nuo šeštadienio iki penktadienio.