Pašto rūmų likimą sprendė be šeimininkų

Antradienio vakarą Klaipėdos politikai, menininkai ir verslininkai I. Simonaitytės bibliotekoje surengtoje diskusijoje sprendė, ką daryti su šiuo jau tuščiu pastatu. Ne vienas išsakė nuogastąvimus, kad išskirtinis statinys, kuriame įrengtas ir karilionas, naujojo savininko gali būti išdarkytas. Be to, baiminamasi ir namo-vaiduoklio likimo.

Kariliono likimas pakibs ant plauko

Jeigu pastatas bus parduotas, naujasis savininkas turėtų teisę paprašyti iškelti ir karilioną. Atvirame lauke skambančios muzikos čia neliktų. Karilionininkas Kęstutis Kačinskas dėstė, esą mažai tikėtina, kad iškeltas karilionas atgimtų kitoje vietoje.

"Lietuvoje iš viso yra trys karilionai: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Varpų komplektai nuo senų laikų buvo miesto turtingumo simbolis. Kiekvienas Hanzos miestas viduramžiais stengdavosi iškelti kuo daugiau varpų.

Mūsų karilionas tikrai geras ir nusipelnęs. Jis skamba jau 31 metus. Kas su juo atsitiktų? Jei kažkas įsigytų tą pastatą ir sugalvotų veiklą, Savivaldybei lieptų jį iškelti.

Tas išsikėlimas kainuotų apie trečdalį sumos, kurį norėtų gauti paštas, pardavęs šį pastatą.

Karilionininkas Kęstutis Kačinskas mano, kad, pardavus Klaipėdos pašto rūmus, iš jų būtų liepta iškelti ir karilioną. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Be to, po to kariliono neliktų, nes taip nutiko ir su pirmuoju karilionu, kuris buvo nukeltas. Jį buvo galima panaudoti, padaryti mažesnį. Tačiau dabar jis sunaikintas: išdalintas, išparceliuotas, dalis - išvogta", - grėsmę įžvelgė K. Kačinskas.

Taps "kolūkiu"?

Tai, kad pastatas puošia miestą ir yra išskirtinis, patvirtino ir diskusijoje dalyvavę ekspertai. Tiesa, šiuo metu rūmai yra prastos būklės. Nekilnojamojo turto įmonės "Aidila" direktorius Algimantas Bružas dėstė, kad, deja, valstybė nesirūpina pastatų išsaugojimu, nes ši našta perkeliama ant statinio savininkų pečių.

Anot jo, tam, kad sutvarkytų tokį pastatą, turėtų prisidėti atestuoti specialistai, kurių įkainiai kelis kartus didesni. Esą būtinas specialus pasiruošimas ir projektavimas.

"Ir ta našta gula ant savininko pečių. Šis pastatas parduodamas, skaičiuojama, už 1 mln. 600 tūkst. eurų. Pastate yra 3 tūkst. kvadratinių metrų. Taigi, 1 kvadratinis metras - 500 eurų. Pigiau grybo. Bet kas gali nusipirkti, padalinti atskirtomis turtinėmis dalimis ir vėl parduoti. Gausim eilinį "kolūkį", kuriam neberūpi fasadas, niekas nefinansuos (tvarkymo darbų, - aut. past.) atskirai", - nuogąstavo A. Bružas.

Jį nustebino ir miesto valdžios elgesys. Esą uostamiesčio valdžiai pažadėjus, kad Klaipėdos pašto rūmai bus išsaugoti miesto žinioje, galiausiai paaiškėjo, kad jie parduodami. Anot jo, pastatą galima pritaikyti miestiečių reikmėms, tačiau tam reikia ir noro, ir finansinių galimybių. "Tai gultų ant mūsų visų pečių", - tamsiąją medalio pusę įvardijo A. Bružas.

Jis tikino, kad geriausias scenarijus, kuris galėtų nutikti pardavus pastatą, susiklostytų tada, jei rūmai priklausytų vienam šeimininkui. Esą taip galėtų nutikti, jei pastate įsikurtų viešbutis.

"Negalima leisti tam pastatui būti išdarkytam", - konstatavo jis.

"Pastatas negali būti parduotas"

Tarybos narys ir verslininkas V. Dambrauskas tikino, kad jeigu būtų kalbama apie kitą kultūros paveldo sąraše esantį pastatą, būtų galima diskutuoti, ar jį parduoti.

"Tai, kad kultūros paveldo pastatai yra parduodami verslui, aš nematau nieko blogo. <...> Kartais verslas kur kas geriau susitvarko su tokiais objektais nei valstybė. Bet būna ir priešingai. Todėl šiuo klausimu aš kategoriškas", - sakė politikas.

V. Dambrauskas teigė, kad pastato pardavimą reikia žūtbūt stabdyti.

"Čia yra vienas iš Klaipėdos briliantų. Kiek tokių mieste yra? 3 ar 4? Net nėra apie ką kalbėti. Verslas yra rizika. Turime pavyzdį - Baltijos kino salė.

Visko versle nutinka. Jis nepamatuoja savo jėgų. Štai atsiras verslininkas, turintis viziją, idėją, pradinį kapitalą, pasiskolins iš banko pinigų, nupirks pastatą, o po to paaiškės, kad rinka ne tokia, nebuvo poreikio. Pastatas dūlės, ims tekėti vanduo. Tada 5-erius metus trunkantys teismai. Ir jau atgausime jį visiškai sugriautą. Dėl to nematau jokio verslininkiško požiūrio į tai. Turėtų būti vienareikšmė pozicija - šis pastatas negali būti parduotas", - kalbėjo jis.

V. Dambrauskas sakė, kad pastate, jei jis būtų atiduotas į Savivaldybės rankas, galėtų įsikurti valdiškos įstaigos, šiuo metu esančios ne kultūros paveldo objektuose. Anot jo, tektų parduoti pastatus, kuriuose įstaigos įsikūrusios dabar. Esą gautos pajamos kompensuotų Klaipėdos pašto rūmų restauracijos išlaidas.

Politikai prakalbo ir apie nepanaudotus Europos Sąjungos pinigus, skirtus Bastionų tilto statybai. Esą už šias lėšas pastatą galima restauruoti.

Sieks stabdyti aukcioną

Tiesa, prieš tai jis turi patekti į miesto Savivaldybės rankas. Tad diskusijos dalyviai pareiškė sieksiantys stabdyti rengiamą Klaipėdos pašto rūmų pardavimo aukcioną. Vienas jų tikino, esą būtina kreiptis net į prezidentą Gitaną Nausėdą.

"Pirmas klausimas, dėl kurio mes turime vieningai sutarti - pastatą reikia išsaugoti miestui. Ką su juo daryti, mes sugalvosime", - kalbėjo V. Dambrauskas.

Istorinius Klaipėdos pašto rūmus perduoti miestui sieks šioje diskusijoje paskelbta iniciatyvinė grupė.

Vienas diskusijoje įvardytų būdų - Klaipėdos miesto taryba turėtų pastatą paskelbti miesto bendruomenei svarbiu objektu. Esą šis sprendimas gali suteikti teisinių svertų miesto valdžios ir vyriausybės dialogui dėl pastato perdavimo Savivaldybei.

"Šis pastatas į Savivaldybės balansą gali būti perduodamas tik Vyriausybės nutarimu.

Bet Tarybai, administracijos direktoriui arba merui reikia priimti sprendimą.

Kito kelio nėra", - sakė V. Dambrauskas.

Ar miestas pajėgus pasirūpinti rūmais?

Tačiau ar miestas išties turi pakankamai lėšų pasirūpinti tokiu pastatu? Štai Klaipėdos bendruomenių asociacijos vadovas Renaldas Kulikauskas tikino - net jei miestui pavyktų jį perimti ir rasti biudžete pinigų restauracijai, gali kilti netikėta kliūtis.

"Kiekvienais metais biudžete daug programų, įvairių projektų - per 300. Paminėsiu pavyzdį, kad pagalvotumėte apie tai, ką daryti, kad taip nebūtų.

Prieš porą metų dėl Dangės skvero buvo paskelbtas projektas. Įmonė parengė jį ir atnešė Tarybos nariams ant stalo, pasiūlė sutvarkyti Dangės skverą. Pasiūlymo vertė, kai Tarybos nariai pirmą kartą kėlė rankas nubalsuodami už tai, kad projektas būtų finansuojamas iš biudžeto, siekė apie 4 milijonus eurų. Praėjo metai. Ta pati įmonė perskaičiavo, krantines paanalizavo, nusprendė, kad kainuos brangiau - 5,9 milijono eurų. <...> Dabar pristatyta naujausia informacija yra tokia - kažkas vėl paskaičiavo, kad projekto vertė sieks 11,6 mln. eurų", - dėstė R. Kulikauskas.

Anot jo, perėmus Klaipėdos pašto rūmus, miestui tektų rasti ir sprendimą, kad nekiltų darbų projekto vertė.

Kada vyks aukcionas?

Tarybos narė Nina Puteikienė ne kartą pakartojo, kad Lietuvos paštas aukcioną rengs spalio 16 dieną. Tačiau Lietuvos pašto atstovai, sulaukę "Vakarų ekspreso" žurnalisto skambučio, nustebo išgirdę tiek apie aukciono datą, tiek apie susitikimą, kuriame vyko diskusija.

Lietuvos pašto Korporatyvinių reikalų departamento vadovė Vaida Budrienė tikino, kad trečiadienį joks aukcionas nebuvo numatytas, tiesa, spalio mėnesį, parengus visus būtinus dokumentus, jis išties bus paskelbtas.

"Kol kas konkrečios (datos - aut. past.) negaliu pasakyti. <...> O mes į tą susitikimą net nebuvome pakviesti. Jie kažkaip be šeimininkų sprendė pastato likimą", - teigė V. Budrienė.

Ji taip pat akcentavo, kad Lietuvos paštas šiuo metu neturi finansinių galimybių pasirūpinti pastato būkle. "Mums tokių patalpų nereikia, nors Klaipėdos centrinio pašto rūmai yra unikalus pastatas, tad jį perėmus socialiai atsakingam investuotojui jis galėtų vėl atverti duris visuomenei", - kalbėjo V. Budrienė.

Nubyrėjusios pašto dalys puošia žmones

Tačiau kol pašto durys užvertos, jis pasmerktas ir toliau byrėti. Klaipėdos pašto rūmų būklė miestiečius gąsdina jau ne vienerius metus. Nuo jo pradėjus byrėti stogo dalims, plytų nuolaužoms, pastatas buvo apgobtas tinklu. Antradienio vakarą vykusioje diskusijoje menininkė Neringa Poškutė-Jukumienė pasakojo kiekvieną savaitgalį vaikštanti apie pastatą ir renkanti jo nuolaužas.

"Menininkai turi tyliąją manifesto kalbą - savo meninę kūrybą, kuria jie atspindi istorinius, socialinius reiškinius, svarbi ir politika, ir pinigai, ir vaizdai, ir emocijos, kurias patiriame gyvendami tam tikroje vietoje", - kalbėjo ji.

N. Poškutė-Jukumienė pasakojo, kad persikėlusi į Klaipėdą gyveno Liepų gatvėje, kuria kasdien iš mokyklos namo grįždavo jos sūnus. Kartą tiesiai prieš jį nukrito pastato nuolauža. Tačiau, apgobtas tinklu, pastatas ir toliau nyko.

Ji stebėjosi, kad milžiniškame pašto pastate taip ir neatsirado nė vieno kambario, skirto saugoti nubyrėjusioms nuolaužoms. Tad menininkė pati nusprendė jas išsaugoti. Ji įsitikinusi, kad jei paštas puošia miestą, jis gali papuošti ir kiekvieną mūsų, tad iš nuolaužų sukūrė juvelyrinius dirbinius, kurie šiuo metu eksponuojami KKKC Parodų rūmuose.

"Jūs irgi galit rinkti tas detales - galbūt jos kažkada bus aukso vertės", - sakė N. Poškutė-Jukumienė.

Visas detales prieš paimdama nuo žemės ji nufotografavo mobiliuoju telefonu, tad jei kas nors panorėtų, galėtų jas vėl įkomponuoti į pastatą.

Kreipėsi į šeimininkus

Centriniai paštai - vieni svarbiausių miestų simbolių, reprezentuojantys ne tik patį miestą, bet ir valstybę. Jau ne pirmą mėnesį viešojoje erdvėje netyla kalbos dėl planuojamų privatizuoti didžiųjų Lietuvos miestų - Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos centrinių paštų. Valstybinė kultūros paveldo komisija, manydama, kad šie trys pastatai galėtų būti naudojami visuomenės poreikiams, bent iš dalies išsaugant pirminę jų paskirtį, kreipėsi į atsakingas institucijas ir AB Lietuvos pašto vadovybę. Lietuvos restauratorių sąjunga, sunerimusi dėl centrinių paštų likimo, taip pat kreipėsi į atsakingas institucijas. Anot jų, pardavus pastatus, šie liktų be turinio, istorinės ir simbolinės vertės, o naujoje vietoje įkurtas centrinis paštas būtų miesto atminties praradimas.

Visų trijų didžiųjų Lietuvos miestų centriniai pašto pastatai yra unikalūs architektūros bei istorijos požiūriu. Jie atstovauja ir trijų skirtingų Lietuvos regionų pastarųjų šimtmečių istorinėms aplinkybėmis bei architektūrinėms tradicijoms. Tačiau, šių pastatų vertę sudaro ne tik architektūrinė raiška, bet ir pirminė paskirtis, nes jie buvo projektuoti ir pritaikyti konkrečiai - pašto funkcijai.

Šiandieną jie reprezentuoja valstybę, yra vieni iš Lietuvos didžiųjų miestų simbolių ir nusipelno akylesnio, ne vienadienio žvilgsnio - reziumuojama Valstybinės kultūros paveldo komisijos pranešime spaudai.

Turtinga istorija

• Pasak istoriko Dainiaus Elerto, įdomi ne tik dabartinio raudono mūro pastato istorija, bet ir priešistorė. „Vakarų eksprese“ prieš keletą metų jau rašėme, kad šioje vietoje rezidavo būsimieji Prūsijos imperatoriai, princai sodino šparagus, čia žvengė eiklūs žirgai, dardėjo diližanai.
• Sklypas, kuriame stovi centrinio pašto pastatas, istoriko žiniomis, buvo užstatytas apie 1700 metus. Kaip anuomet atrodė dabartinio centrinio pašto vietoje stovėjęs pastatas, esą galima įsivaizduoti žvelgiant į Laikrodžių muziejų.
• Gražus statinys ir sodas patraukė karališkosios Prūsijos šeimos, pasitraukusios iš Berlyno, dėmesį. Argelanderių namai buvo pasirinkti kaip karališkosios šeimos rezidencija.
• „Čia apsistojo du princai - būsimasis Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV ir jo brolis, būsimasis Vokietijos imperijos imperatorius Vilhelmas I. Yra žinoma, kad čia dažnai lankėsi jų mama karalienė Luizė.
• Ji čia negyveno, nes karališkoji šeima buvo įpratusi gyventi skirtinguose apartamentuose, lankyti vieni kitus. Princų auklėtojo Delbruko memuaruose rašoma ne tik apie sode rengtas vakarienes, iškilmingus priėmimus, gimtadienius, bet ir apie tai, kad princai privalėjo dirbti sode, sodinti šparagus“, - pasakojo D. Elertas.
• Istorinių šaltinių duomenimis, 1810 m. pastato savininko Argelanderio našlė valdą su namu ir sodu bei daržu pardavė laisvam Klaipėdos pirkliui Elijui Rupeliui, iš kurio palikuonių 1841 m. jį perėmė valstybė ir įsteigė Krašto tarybą.
  1864 m. birželio 1 d. valda Liepų gatvėje buvo perduota paštui. Pastatas buvo nežymiai rekonstruotas.
• „Buvo karietų, diližanų laikai, tad pašte įrengti nakvynės kambariai. Išaugo arklidės, didelės karietinės, kur diližanai buvo remontuojami, keičiami“, - pasakojo D. Elertas.
  Pasak istoriko, 1866 m. buvo įsteigtas vadinamasis estafetinis paštas, kai pašto siuntas raiteliai perduodavo vienas kitam. Siuntos nuo Klaipėdos iki Tilžės keliaudavo vos 8 valandas.
• 1888 m. šis istorinis pastatas nugriautas. 1890 metais buvo atlikti detalūs sklypo matavimai, nubraižyti pastatų planai, tikslus fasado piešinys, sodo brėžiniai.
• „Architektas 3 metus projektavo naują pašto pastatą, darbus stebėjo pats Vokietijos imperatorius Vilhelmas II. Sklypo suplanavimas nelabai pasikeitė, nugriautų istorinių pastatų vietoje pastatyti centriniai rūmai su 42 metrų bokštu, viename šone buvo įrengta karietinė su sandėliu, kitame - arklidės.
• Yra išlikęs kieme iškastas artezinis šulinys, buvo kanalizacijos sistema, vandentiekis. Antro pašto aukšto patalpose, savo bute, įsikūrė pašto viršininkas, palėpėje įrengtuose butuose - tarnautojai“, - pasakojo istorikas.
• Naujieji pašto rūmai iškilmingai atidaryti 1893 m. spalio 16 d. Istorinių šaltinių duomenimis, į atidarymo iškilmes susirinko aukštieji valdininkai, pirkliai, pašto tarnautojai. Šia proga buvo išleistas ir gana išsamus šventinis leidinys.
• D. Elertas pabrėžė, kad pastato puošnumas derėjo su funkcijomis. Pavyzdžiui, palangių būta itin plačių, kad ant jų būtų galima rašyti laiškus.
  Bokšte buvo įkurta telefono stotis.
• Paštas su bokštu nukentėjo per II pasaulinį karą. Pokariu buvę šeimininkai pastatą nuskurdino, kai kas užtinkuota, paslėpta. Sodas pavirto daržu, darbuotojai ten augino bulves.
• Atkurti buvusį pašto interjerą imtasi kur kas vėliau - praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Restauravimo darbus pagal Kosto Franko parengtą projektą vykdė tuometiniai Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas ir Klaipėdos restauravimo dirbtuvės.