Papasakojo, ką išgyveno Kazachstano kapinėse

Rusijos akibrokštas

Šiais metais „Misija Sibiras‘18“ nariai vyko ne į Rusiją, kaip įprasta - ši nusprendė neišduoti vizų ekspedicijos dalyviams.

„Buvo liūdna. Visiems sakėme, kad viskas bus gerai, bet širdis virpėjo“, - rugsėjo 25 d. Klaipėdoje, „Kultūros fabrike“, pasakojo jaunuoliai.

Ekspedicijų grupių vadovai po tokio netikėto Rusijos akibrokšto sprendė, ką toliau daryti. Galiausiai priimtas sprendimas vykti į Kazachstaną, kuriame Stalino sprendimu buvo sugriauti tūkstančių lietuvių gyvenimai. Istorikų duomenimis, čia palaidota apie 50-70 tūkst. lietuvių tremtinių.

„Kai sužinojome, kad vyksime ne į Rusiją, o į Kazachstaną, turėjome pakeisti kelionei suruoštus daiktus. Manėme, kad bus labai karšta, nebus uodų. Nepasiėmėme rūbų, kurie gali apsaugoti nuo lietaus, išsiėmėme purškalus nuo uodų.

Ir padarėme didelę klaidą. Kartais būdavo labai šalta. Buvome dėkingos vaikinams, kurie turėjo šiltų rūbų“, - apie iššūkius kelionėje pasakojo Aistė Pociūtė.

Artimųjų raudos

Klaipėdoje apsilankę ir savo įspūdžiais pasidalinę jaunuoliai pasakojo, kad dar prieš kelionę sulaukė daugybės žinučių iš į Kazachstaną ištremtų lietuvių artimųjų su prašymais aplankyti jų kapus.

„16 kapinių. 600 lietuvių kapų. Atrodo, skaičiai nėra dideli. Tačiau tenka suprasti, kad kai kapinės didelės, jas šukuodavome net po kelis kartus. Tai buvo tikrai nemenkas iššūkis“, - sakė ekspedicijos dalyviai.

Alinantis Vidurio Azijos karštis, beprotiškai ilgi žygių atstumai, o kartais – lietus, žvarbios naktys ir įkyrūs uodai.

Akivaizdu, kad sąlygos – ne pačios patogiausios. Tačiau „Misija Sibiras‘18“ dalyviai žinojo – jie turi vienas kitą, ir to pakanka. Be to, jų laukė svarbus tikslas – aplankyti kuo daugiau lietuvių tremtinių kapų ir įamžinti jų atminimą.

„Kelionės pradžioje nepagalvojome, kad gali pritrūkti trispalvių juostelių. Tačiau atrasdami vis daugiau lietuvių kapų, supratome, kad jų jau trūksta. Štai atrandame lietuvio kapą – o juostelės, kurią galėtume jį aprišti, nebėra. Buvo gaila“, - kalbėjo R.Šarkus.

Vaikinas pasakojo, kad vieno tremtinio šeimos įteiktoje nuotraukoje matėsi Kazachstane palaidoto lietuvio kapas. Visi ekspedicijos dalyviai jo ieškojo, tačiau paieškos buvo bergždžios. Ir štai – paskutinė viltis: jaunuoliai nusprendė dar 20 minučių po jas paklaidžioti. Ir – neįtikėtina - kapą netikėtai atrado.

Kai jie apie tai pranešė palaidotojo artimiesiems, šie negalėjo sulaikyti ašarų. Tokių skambučių buvo ne vienas. Reakcijos – panašios: žmonės apraudojo savo giminaičius, kuriems teko iškęsti sovietų represijas.

Neišdildomos emocijos

Panašias istorijas pasakojo ir kitas ekspedicijos dalyvis - Domas Zenkeviečius. Į projektą vaikinas pateko būdamas nepilnametis.

Kaip į jaunuolio siekį išvykti į jam visiškai nepažįstamą kraštą ir alinančią kelionę reagavo jo tėvai?

„Sveikino tokią iniciatyvą“, - šypsodamasis atsakė vaikinas.

Jis kalbėjo, kad kelionėje patirti įspūdžiai įsirėžė visam gyvenimui. D. Zenkevičius sakė, kad itin įsirėžė tai, jog vaikščiojo po vietas, kuriose savo gyvybių neteko tūkstančiai sovietų valdžiai neįtikusių žmonių.

„Apėmė tikrai keistas jausmas“, - sakė jis.

Statė kryžius

• Į Kazachstano Respubliką vyko 24 žmonės, kurie sudarė 2 grupes: šiaurės ir pietų.
• Čia jie praleido 11 dienų.
• Jiems pavyko surasti beveik 200 lietuviškų kapų.
• Ekspedicijos dalyviai pastatė naujus memorialus 4 vietovėse: Rudnike, Balchaše, Rytiniame Kuonrade ir Mamočkino kapinėse.
• Be to, šioje šalyje iškilo 6 nauji lietuviški kryžiai.