Pajūrio dangų nuspalvino ikarai

Ad­re­na­li­no ir ne­pa­kar­to­ja­mų įspū­džių ge­na­mi nuo­ty­kių ieš­ko­to­jai par­as­par­nius iš­sklei­džia ant di­džių­jų skar­džių tarp Gi­ru­lių ir Kark­lės ar­ba Kur­šių ne­ri­jo­je, už­li­pę ant jū­ri­nio ko­pa­gūb­rio. Ika­rais ne­ofi­cia­liai va­di­na­mi eks­tre­ma­lai tei­gia, jog ne­nu­tū­pus įma­no­ma nu­skris­ti nuo Smil­ty­nės iki Juo­dkran­tės ir at­gal.

„Pa­jū­ris, kai pu­čia va­ka­rų vė­jai, yra ko­ne vie­nin­te­lė vie­ta sklan­dy­ti pa­ki­lus nuo skar­džio ar ki­to­kios aukš­tu­mos. Vis dėl­to ši pra­mo­ga pa­ly­gin­ti sau­gi, nors iš šo­no taip ne­atro­do“, - LŽ tvir­ti­no Klai­pė­dos re­gio­no par­as­par­nių sklan­dy­mo klu­bo „InC­louds“ va­do­vas Je­fi­mas Ni­ki­ti­nas.

Nuo skar­džio nešoka

Lie­tu­vo­je sklan­dy­mas par­as­par­niais pa­sta­ruo­ju me­tu plin­ta žai­biš­kai. Skai­čiuo­ja­ma, kad ša­ly­je taip pra­mo­gau­ja be­veik pu­sė tūks­tan­čio as­me­nų. Vie­ni sklan­do par­as­par­niais be va­rik­lio, ki­ti - su juo. Ly­gu­mo­se par­as­par­niai iš­ke­lia­mi or­lai­vių, pri­ka­bi­nus prie jų ly­ną, ku­ris ki­lo­me­tro ar di­des­nia­me aukš­ty­je at­ka­bi­na­mas.

Ta­čiau dar di­des­nis iš­šū­kis lau­kia sklan­dy­to­jų, no­rin­čių pa­kil­ti nuo že­mės be or­lai­vio ir ly­no pa­gal­bos. To­kiai pra­mo­gai idea­liai tin­ka mū­sų pa­jū­ris, ypač jo da­lis tarp Gi­ru­lių ir Kark­lės, Olan­do Ke­pu­rės skar­džiai, ku­rių aukš­tis sie­kia per 20 me­trų.

Kai ku­rie eks­tre­ma­lai sklan­do ko­ne lies­da­mi ant skar­džių au­gan­čių pu­šų ša­kas ir taip ke­lia nuo­sta­bą pra­ei­viams. „Nie­kaip ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip jie nu­šo­ka nuo skar­džio ir ne­už­si­mu­ša. Ir kaip ge­ba ke­lias va­lan­das sklęs­ti?“ - klau­si­nė­ja žmo­nės.

Pa­ty­rę sklan­dy­to­jai aiš­ki­na, kad oras yra ne­vie­na­ly­tis ir jud­rus. Jis ju­da ne tik ho­ri­zon­ta­liai, bet ir ver­ti­ka­liai. Vie­nas par­as­par­ni­nin­kų meis­triš­ku­mo ro­dik­lių - ge­bė­ji­mas "pa­bal­no­ti" oro srau­tus, kil­ti su jais aukš­tyn ne­nau­do­jant jo­kių pa­pil­do­mų prie­mo­nių.

„Va­ka­rų vė­jas at­si­mu­ša į skar­džius ir ky­la aukš­tyn. Įgu­dęs sklan­dy­to­jas pa­gau­na tą srau­tą ir pa­ky­la dar bū­da­mas ant skar­džio vir­šaus. Val­dy­da­mas par­as­par­nį jis nu­sklen­džia nuo aukš­tu­mos. Tuo­met rei­kia gau­dy­ti tuos vė­jo šuo­rus, ku­rie ke­lia į vir­šų. Taip be nu­si­lei­di­mo ga­li­ma sklęs­ti va­lan­dų va­lan­das. Mums rei­kia maž­daug 6 me­trų per se­kun­dę vė­jo“, - at­sklei­dė su­bti­ly­bes J. Ni­ki­ti­nas.

Anot jo, per se­zo­ną Lie­tu­vo­je par­en­gia­ma ke­lias­de­šimt nau­jų par­as­par­ni­nin­kų, ir jų vis dau­gė­ja. Par­as­par­nis pa­ly­gin­ti leng­vai tel­pa į di­de­lį mai­šą, nė­ra su­nkus. Pi­lo­tas sė­di spe­cia­lia­me "krės­le", ku­ria­me yra at­sar­gi­nis par­ašiu­tas ir bū­ti­na įran­ga.

Įgy­ven­di­na sapnus

J. Ni­ki­ti­nas ti­ki­no, kad sklan­dy­ti pa­ky­lant nuo skar­džių nė­ra pa­vo­jin­ga. „Vė­jas į jū­rą žmo­gaus ti­krai ne­nu­neš, nes pu­čia nuo jos. Di­des­nė ri­zi­ka - pa­kib­ti me­džių ša­ko­se, bet taip be­veik ne­nu­tin­ka, juk pi­lo­tai val­do par­as­par­nį. Kai ku­rie net spe­cia­liai ko­jo­mis at­si­re­mia į pu­šų vir­šū­nes ir jo­mis „vaikš­to“. Ta­čiau sklęs­ti, pa­vyz­džiui, nuo Vil­niu­je esan­čios Pūč­ko­rių at­odan­gos bū­tų pra­žū­tin­ga, nes ten nė­ra to­kio vė­jo“, - pa­sa­ko­jo eks­tre­ma­las.

Lie­tu­vos skry­džio par­as­par­niu be nu­si­lei­di­mo re­kor­das yra 280 ki­lo­me­trų, pa­sau­lio - 500. Mak­si­ma­lus to­kios skrai­dyk­lės grei­tis - 60-65 ki­lo­me­trai per va­lan­dą. Par­as­par­niu net įma­no­ma pa­da­ry­ti to­kius triu­kus kaip mir­ties kil­pa, kūl­vers­tis pir­myn.

„No­rint gau­ti par­as­par­nio pi­lo­to li­cen­ci­ją, rei­kia at­lik­ti ma­žiau­siai 60 skry­džių, iš­klau­sy­ti 20 va­lan­dų teo­ri­nes pa­skai­tas, iš­lai­ky­ti eg­za­mi­nus. Esant pa­lan­kioms orų są­ly­goms ga­li­ma sklan­dy­ti vi­są die­ną ir mė­gau­tis ne­pa­kar­to­ja­mais vaiz­dais. Jie ypač gniau­žia kva­pą pa­jū­ry­je, prie Olan­do Ke­pu­rės“, - da­li­jo­si įspū­džiais J. Ni­ki­ti­nas.

Prieš ke­le­tą me­tų eks­tre­ma­lai ku­rį lai­ką nau­do­jo­si ir aukš­to­sio­mis Kur­šių ne­ri­jos ko­po­mis, ta­čiau lip­ti ant jų drau­džia­ma, to­dėl di­dį­jį ko­pa­gūb­rį pa­ma­ry­je te­ko pa­mirš­ti.