Pagerbė kapitono Liudviko Stulpino atminimą

Auksiniai lapai nenoriai užleido vietą gėlėms ir žvakutėms. Skambant fleitoms ir dainoms apie jūrą, buvo skaitomos eilės, persunktos dvasia to žmogaus, kuris atgulė čia amžinai.

Tylos minutės metu netgi medžiai nustojo ošti ir leido pasiklausyti Baltijos subtilaus šniokštimo bei marių ramaus bangavimo. Atrodė, kad jie prisimena kapitoną.

Savo pasisakymuose veteranai, ypatingai atminimo išsaugojimo iniciatorius Kazimieras Povilaitis, nepraranda vilties, kad L.Stulpino vardas bus ilgai minimas, nes jaunosios kartos atstovai, kurie nors kartą

aplankė šią amžino poilsio vietą, ir vėl apsilankę Smiltynėje, tikrai užsuks į kapinaites pagerbti šio didžio žmogaus, taip, kaip lankosi mūsų senjorai, kaip kiekviena proga atvyksta atstovai iš Telšių, kapitono gimtinės.

Diena, kai tu prisilieti prie kažko garbingo, amžino, pažymėto jūros ošimo, o ramybę drumsčia tik žuvėdrų klyksmas, prailgina ir mūsų gyvenimą.