Moteris ryžosi žingsniui, kurį žengtų ne kiekvienas

Panašu, ledai pajudėjo. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis ir švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius parodė jautrumą ir susirūpino raidos sutrikimų turinčiais vaikais. Suvieniję ministerijų jėgas, balandžio mėnesį jie patvirtino pagalbos veiksmų planą dvejiems metams.

"Įtvirtinome bendrą siekį padėti autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams ir jų šeimoms, pradedant ankstyvąja diagnostika, reikalingomis paslaugomis, baigiant specialistų rengimu ir realia pagalba tėvams", - balandį pristatydamas planą, spaudos konferencijoje sakė ministras A. Veryga.

Specialistai kalba, kad vaikų raidos sutrikimų problema Lietuvoje stebima jau ne vienerius metus. Štai praėjusiais metais vaikų, turinčių įvairiapusių raidos sutrikimų, iš viso buvo 1 896, skaičiuoja Sveikatos apsaugos ministerija. 2017 metais tokių vaikų buvo 1 719, o 2016 metais - 1 434.

"Naujai susirgusių vaikų pernai buvo 710, 2017 metais - 409 vaikai, 2016 metais - 323 vaikai. Taigi stebima tendencija, kad vis daugiau vaikų diagnozuojami šie sutrikimai, dėl to didinti pagalbą yra tiesiog būtina", - sako Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai.

Tačiau autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai vis dar yra apleisti valstybės, todėl visuomenei būtinas švietimas ir daug didesnis jautrumas. Tuo įsitikinusi Klaipėdos "Rotary" klubo "Aditė" narė Jūratė Andrijauskienė, viešinanti žinias apie autizmo spektro sutrikimus ir skatinanti paremti su tuo susidūrusius mažuosius.

"Viena mano draugė nusprendė prisidėti apmokėdama autizmo spektro sutrikimų turinčio vaiko stovyklą, kurioje jis gali lavinti savo įgūdžius", - džiaugėsi ji.

Moteris tikino su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais susidūrusi visai netikėtai - organizacijos "Elgesio sprendimai", kurioje šiuos sutrikimus turintys mažieji mokomi pagrindinių įgūdžių, vadovė Rita Karvelienė ieškojo patalpų. "Užsiimu nekilnojamuoju turtu. Klausiau vadovės, kam skirtos patalpos, ką vaikai jose veiks. Apie autizmą nežinojau nieko", - kalbėjo J. Andrijauskienė, papasakojusi apie savo patirtį, kai ryžosi žingsniui, kurį žengti išdrįstu ne kiekvienas - ji tapo vaikus prižiūrinčia organizacijos savanore.

Ar galite papasakoti apie pirmąjį susitikimą su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais?

Tai įvyko padedant organizacijai įrengti vasaros stovyklą prie Klaipėdos Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios. Mes visi tvarkėme, valėme tą vietą: dalyvavo ir tėveliai, ir vaikučiai. Iš pirmo žvilgsnio pajutau atstumą tarp manęs ir šių vaikų. Stebėjau iš šono, kas vyksta, nes kai patenki į tokią situaciją, nežinai kaip elgtis.

Eiti bendrauti? O jei išsigąs? Ar priims mane? Atsargiai ir lėtai pratinau vaikus prie savęs, o save - prie vaikų.

Ir staiga supratau, kad tai vaikai, kurie yra tokie patys, kaip ir visi likę. Aš jų nebeskirstau ir priėmiau tokius, kokie jie yra.

Deja, kai kurie net įsitikinę, kad autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus reikia atriboti nuo kitų. Kaip manote, kodėl dalis visuomenės taip mąsto?

Nemanau, kad žmonės taip kalba dėl blogos valios. Čia yra nežinojimas. Ir tai sprendžiu iš savo patirties. Juk aš irgi nežinojau, kas tai yra. Ir taip buvo ne todėl, nes norėčiau juos atriboti. Tiesiog žmogus nežino kaip elgtis, kas gali pakenkti. Visuomenės švietimas - vienas pagrindinių šios problemos sprendimo būdų.

Štai mano draugė, kuri parėmė vaiką, lankantį stovyklėlę, gal net norėtų ateiti ir savanoriauti, bet ji kelia klausimą: "O kaip man elgtis?" Taigi, žmonės turėtų būti supažindinti, kaip reikėtų elgtis ir reaguoti į tam tikrus tų vaikų veiksmus, būti informuoti, kas yra autizmas.

O kaip reikia elgtis su šiais vaikais?

Kaip su vaikais. Vaikas nori kažką daryti? Kartais galima tai leisti. O kartais reikia pasakyti, kad štai to daryti negalima. Aš išmokau neišskirti šių vaikų - tiesiog paprastas elgesys yra ir pats geriausias.

Žinoma, žinau tai, kad autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai mėgsta rutiną. Vieni bijo triukšmo. Kiti - šunų. Šios baimės - kaip ir visos paprastų vaikų fobijos.

Manau, kad atsižvelgiant į kiekvieną asmeniškai galima susitvarkyti. Pavyzdžiui, jei vaikas bijo triukšmo, reikia pasirinkti ne tokią triukšmingą erdvę.

Ir dar - jei pamatome parduotuvėje verkiantį, šaukiantį, kažko norintį vaiką, reikėtų praeiti ir nesmerkti nei tėvų, nei vaiko. Nes tai gali būti autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas.

Jo elgesys nėra amžinas - jis praeis. Mes morališkai nusišypsosime mamai, tėčiui ir vaikui - tai padės. Ir tai jau yra visuomenės prisidėjimas.

Kalbant apie prisidėjimą, ar valstybė pakankamai remia autizmo spektro sutrikimų turinčias vaikus, juos auginančius tėvus?

Tai labai skaudus klausimas. Manau, kad valstybė prisideda minimaliai. Kartą susimąsčiau. Tarkime, mano vaikas serga. Kreipiuosi į gydytoją, turiu viltį, kad jį pagydys. O štai autizmo spektro sutrikimas - tai ne liga, o elgesio raidos sutrikimas, su kuriuo žmogus gyvena visą gyvenimą. Tad kyla skausmingas klausimas, kas atsitiks, kai manęs nebebus. Kaip gyvens tas vaikas? Kaip valstybė juo pasirūpins? Praktiškai niekaip.

Žinoma, mes vaiką galime išugdyti, kad jis nebūtų našta visuomenei ir tėvams. Svarstau, kad reikėtų, jog atsirastų kokie nors dienos centai. Mes galime mokyti šiuos žmones ir integruoti juos į visuomenę. Dauguma jų tikrai galėtų savimi pasirūpinti.

O valstybei tikrai reikėtų prisidėti - sudaryti sąlygas autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus mokyti ir ugdyti nuo mažens.