Mokslininkė gelbėja krosnį

Koklių tyrinėtoja viliasi ne tik rasti naujus šeimininkus krosniai, bet ir priminti žmonėms, kokių vertingų daiktų yra jų namuose. "Dažnai žmonės net nesupranta, ką jie daro, kai griauna tokias krosnis ar kitus vokiško paveldo elementus", - svarsto mokslininkė.

R. Nabažaitė pasakojo, kad šią fabrike gamintų koklių krosnį aptiko pas vienus klaipėdiečius.

"XX a. pirmos pusės krosnis dar veikianti. Lopyta, gražinta, vietomis originalūs kokliai perdažyti, bet dėl to pati krosnis savo žavesio neprarado. Tiesiog taip susiklostė situacija, kad patalpų, kurioje stovi ši krosnis, savininkai turi kitų planų. Todėl ir stengiuosi surasti jai kitus namus. Beje, vienas interesantas jau yra", - vakar pasakojo R. Nabažaitė.

PARUOŠTA. Mokslininkė kiekvieną koklį sunumeravo, kad krosnį išardžius ją vėl būtų galima iš naujo surinkti tarsi dėlionę. Egidijaus Jankausko nuotr.

Tiesa, pervežti koklinę krosnį iš vienų namų į kitus nėra taip paprasta. Mokslininkė preliminariai skaičiavo, kad norint krosnį tinkamai išardyti ir surinkti naujoje vietoje gali prireikti ne vieno tūkstančio eurų.

"Tačiau yra tokių žmonių, kurie supranta, kad turint tokį unikalų elementą savo namuose galima ne tik sukurti išskirtinį interjerą, bet ir suteikti savo būstui pridėtinę vertę", - svarstė mokslininkė.

R. Nabažaitė rankų darbo koklines krosnis tyrinėja jau seniai, šia tema apsigynė ir disertaciją, dabar kaip tik rengia knygą.

"Galima sakyti, kad fabrikinės koklinės krosnys anksčiau nebuvo mano tyrimų akiratyje, bet matau, kad reikėtų ir į jas atkreipti visuomenės dėmesį.

Nes dažnai remontuodami būstą žmonės net nesusimąsto, kokią vertybę išgriauna.

Taip, paveldosauginiu aspektu jos nėra saugomos, bet reikėtų galvoti ir apie ateitį. Aš negaliu sakyti, kad kiekviena fabrikinė tipinė krosnis yra vertinga, nes jų stilistika paprastai kartojasi. Bet kadangi jos yra nesaugomos, griaunamos, vieną dieną gali atsitikti taip, kad jų liks tik vienetai. Štai tuomet jos ir taps itin vertingos. Paradoksas, bet taip jau mūsų šalyje yra", - kalbėjo mokslininkė.

Ji patikino neturinti jokio užslėpto noro, kad būtų įvesti ribojimai krosnių savininkams. Veikiau siekia, kad užuot griovus, vyktų civilizuotas krosnies išardymas, sandėliavimas arba mainai.

Kaip tai galėtų vykti mūsų mieste, anot mokslininkės, yra platesnės diskusijos klausimas. Tad jį bus bandoma paliesti lapkričio 8 d. uostamiestyje vyksiančioje konferencijoje, skirtoje koklinių krosnių fenomenui tyrinėti.

"Tikrai nenoriu kurti konflikto. Mano norai daugiau šviečiamieji, kad žmonės tiesiog labiau pradėtų vertinti tokias krosnis ir labiau pagalvotų prieš griaudami, ar tikrai tie du kvadratiniai metrai išgelbės jų interjero viziją", - sakė R. Nabažaitė.

Mokslininkė neslėpė turinti kur kas didesnių užmojų šiuo klausimu. Socialinėje erdvėje ji užsiminė ir apie idėją kurti koklinių krosnių arba industrinio paveldo muziejų.