Maži, bet viliojantys iš toli

Dar ne taip seniai vienintelio Lietuvos uostamiesčio turistinis patrauklumas laikėsi ant trijų banginių - nepamainomos Baltijos jūros ir jos paplūdimių, Jūrų muziejaus su delfinariumu ir burlaivio „Meridianas“. Na, gal dar ir senamiesčio, kurį net patys klaipėdiečiai vadina mirusiu. Tačiau pastaraisiais metais situacija Klaipėdoje keičiasi ir tam nemažą įtaką daro paprasti stebuklai - lyg grybai po lietaus mieste dygstantys įvairiausi mažosios architektūros pavyzdžiai.

Gana ilgai klaipėdiečiai neslėpė pavydo ne tik užsienio, bet ir kitų Lietuvos miestų gyventojams dėl jų turimų objektų, priviliojančių būrius turistų. Besišlapinantis Briuselio berniukas, Kopenhagos undinėlė, Brėmeno muzikantų skulptūra, Vilniaus Užupio angelas ir dar daugybė įvairiausių mažosios architektūros pavyzdžių, kurių pamatyti žmonės iš viso pasaulio plūsta ne dėl jų dydžio ar meninės vertės.

O į Klaipėdą daugelį metų viliojo tik ne kartą vandalų niokota Regimanto Midvikio sukurta, senamiestyje pastatyta granitinė katino su džentelmeno veidu skulptūra. Ir tik gerokai vėliau šalia jo apsigyveno „Stebuklingasis peliukas“, kiek toliau ant sienos įsitaisė „Slibinas“, Turgaus aikštę ėmė saugoti šuns skulptūra „Senamiesčio sargas“.

Neabejojama, kad dėl įspūdingos figūros iki šiol aistras kelianti bronzinė Klaudijaus Pūdymo „Undinėlė“ vasaros sezono metu taps vienu labiausiai uostamiestyje turistų lankomų objektų

Mažosios architektūros aukso amžius uostamiestyje prasidėjo rekonstravus pačiame miesto centre esančią Martyno Mažvydo pėsčiųjų alėją. Tiesa, tik baigus darbus iš karto sulaukta klaipėdiečių kritikos lavinos. Žmonės labiausiai piktinosi 55 granitiniais suoliukais - juos vadino antkapiais ir skundėsi, kad ant jų sėdėti labai nepatogu, kieta ir šalta.

Nors teisintasi, kad taip bandoma apsiginti nuo viską niokojančių vandalų, kritika neliko neišgirsta alėjos projekto autoriaus architekto Vytauto Paulionio. Nesileidęs į ilgas diskusijas jis nutarė alėją „sušildyti“ ir vieną granitinį suoliuką papuošė bronziniu obuoliu bei medinėmis lentelėmis, ant kurių daug maloniau prisėsti. O netrukus šalia šio suoliuko Svajūnas Jurkus ir V.Paulionis pastatė skulptūrą „Klaipėdietis“.

Pamažu pralaužti ledai pajudėjo ir šiuo metu tiek M.Mažvydo alėjoje, tiek visame Klaipėdos centre ir senamiestyje galima rasti daugybę pačių įvairiausių mažosios architektūros pavyzdžių, sulaukiančių pelnyto klaipėdiečių ir miesto svečių dėmesio. Vienas naujausių - dėl įspūdingos figūros daug aistrų sukėlusi „Undinėlė“. Žymiausia skulptūra pelnytai pretenduoja tapti S.Jurkaus ir Sergejaus Plotnikovo kūrinys „Klaipėdos juodasis vaiduoklis“. Internetinio meno ir dizaino žurnalo „Bored Panda“ konkurse, kuriame kūrybiškiausias pasaulio skulptūras vertino 350 tūkst. žmonių, tarp 25 geriausių kūrinių pasaulyje jis įrašytas devintas.

Gegužės mėnesį bus pristatytas naujausias skulptoriaus G.Jonkaus kūrinys „Kartu sujunkime krantus“. Jis atliks stilizuoto suoliuko funkciją - ant jo prisėdus bus matyti taip pat Šiauriniame rage stovinti bučiniui pasistiebusios mergaitės skulptūra.

- Per pastaruosius kelerius metus Klaipėdoje atsirado nemažai tokių jūsų ir jūsų kolegų kūrinių. Ką jie duoda miestui? - „Vakaro žinios“ paklausė skulptoriaus Svajūno Jurkaus.

- Atsiranda papildomi žmonių traukos centrai. Imkime kad ir pačią mažiausią miesto skulptūrą „Stebuklingasis peliukas“. Prieš kokius aštuonerius metus ją su kolega padarėme ir Kalėdų proga padovanojome visiems mažiems bei dideliems miesto gyventojams. Ši skulptūra jau žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Atvažiuoja, šnibžda į ausis, jas patrina ir prašo išpildyti norus.

- Išpildo?

- Klaipėdos meras antrajai kadencijai išrinktas. Jis buvo atėjęs ir patrynė ausį. Visi tokie dalykai turi savo simbolinę reikšmę ir yra labai gražūs bei įdomūs. Kaip ir „Klaipėdos juodasis vaiduoklis“. Pasaulyje jis yra žinomas.

Svajūno Jurkaus ir Vytauto Paulionio „Klaipėdietis“ tapo vienu pirmųjų atgimusios Martyno Mažvydo pėsčiųjų alėjos gyventojų.

- Mažoji architektūra atgaivino ir M.Mažvydo alėją.

- Aš prie to mažai prisidėjau. Čia daugiau architekto Vytauto Paulionio nuopelnas - po alėjos rekonstrukcijos jis sulaukė labai daug atsiliepimų dėl suoliukų ir sumąstė paversti ją skulptūrų alėja. Pirmas atsirado bronzinis obuolys, vėliau „Klaipėdietis“ ir dar daugybė pačių įvairiausių skulptūrų. Tai puikus pavyzdys, kaip daug neinvestuojant prisikviesti į miestą svečių, kurti jo aurą. Paprastais darbais padaryti didžiulį darbą.

- Skulptūros dygsta kaip grybai po lietaus, viena po kitos. Ar iš to didelio noro nepersistengsime?

- Europoje ir visame pasaulyje tokių daiktų yra labai daug, vos ne ant kiekvieno kampo. Ir niekas nekelia klausimų, ar jų ne per daug. Tikrai nesakau, kad Klaipėdoje jų gali būti per daug. Tik gal ir yra vietų, kur perkrauta. Štai neseniai atsirado „Undinėlė“. Labai gražus daiktas. Gal reikėtų padaryti pertrauką ar pauzę, kad žmonės priprastų ir paskui vėl kokią naują skulptūrą pristatyti. Svarbu, kad nebūtų turgus.

- O kokia skulptūra jums pačiam labiausiai patinka?

- „Vaiduoklis“. Su kolega turėjome skirtingas idėjas ir teko rinktis iš trijų variantų. Radome bendrą, kad iš vandens lipantis vaiduoklis žibintu apšviestų į uostelį įplaukiančias jachtas. Manau, šis darbas ne tik gerai įvertintas, bet ir labai vykęs. Įleidęs šaknis. Iš toli jo nesimato, o priėjęs arčiau atrandi labai įdomų personažą.

- Žmones traukia ne tik pačios skulptūros, bet ir jas supančios legendos.

- Mes legendas kurti pradėjome nuo peliuko, kuris yra stebuklingas ir išpildo norus. Jinai greitai išpopuliarėjo. Paskui kolegos ant namo stogo užkėlė kaminkrėtį, kurio sagą reikia patrinti. O vaiduoklio istorija įamžinta istoriniuose šaltiniuose. Ėjo girtas Klaipėdos pilies sargybinis per tiltelį ir jam pasivaideno pilies vaiduoklis. Vokietijoje yra išlikęs užrašytas tekstas, tad mums kurti papildomos legendos nereikėjo, užteko tik pasiremti informacija.

- Netrukus bus galima išvysti ir jūsų su kolega sukurtą žaismingą skulptūrinę kompoziciją „Pasivaikščiojimas su žuvimis“.

- Galvojame pakeisti jos stovėjimo vietą. Gal įkurdinsime ant molo Melnragėje, kur daugiau vėjo. Kuriant man tema nesvarbu, kaip ir neįdomūs statiški dalykai. Norisi, kad būtų keista, šmaikštu ir linksma. Juk gyvenimas yra linksmas.

- Ar smagu matyti prie savo kūrinių besibūriuojančius, jais besižavinčius ir net juos glostančius žmones?

- Širdį paglosto truputį.

Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“