Legendomis tampa ir naktiniai klubai

Kodėl vieni naktiniai klubai neatsigina lankytojų ir gyvuoja ne vienerius metus, o kiti priversti užsidaryti vos po kelių mėnesių? Ilgai šiame versle besisukantys klaipėdiečiai vieno atsakymo neranda - esą daug ką lemia klubo idėja, vieta, galų gale - laikmetis.

"Populiari, ilgus metus lankoma vieta - tai ir socialinis, kultūrinis miesto atspindys", - įsitikinęs daugelio klubų ir diskotekų įkūrėjas bei didžėjus Henrikas Žižys.

Diskotekoje ir kepsnius kirsdavo

Saulius Pocius puikiai prisimena, kaip 1997 metais vietoje buvusio prekybos centro "Vyturys" buvo atidarytas restoranas "Kalifornija", kurį jis po 8 mėnesių perpirko ir nusprendė atidaryti naktinį klubą.

"Palikome tą patį restorano dizainą, tik pakabinome šiuolaikiškus paveikslus ir sukūrėme modernesnį apšvietimą. Dar prie pavadinimo pridėjome anglišką žodelį "new". Klube stovėjo stalai su baltomis staltiesėmis, žmonės atėję ir kepsnį suvalgydavo, tai buvo norma", - pačią naktinio klubo gyvavimo pradžią prisiminė visuomeninio maitinimo organizatoriaus specialybę turintis S. Pocius.

Pasak jo, pradžia buvo puiki. Įvestas amžiaus cenzas - lankytojai buvo įleidžiami tik nuo 25 metų, tad čia rinkdavosi solidesnė publika.

"Įėjimas buvo nemokamas, dirbdavome kiekvieną dieną. Tad daugeliui tapo patogu "Kalifornijoje" švęsti gimtadienius. Visi žinojo, kad ir antradienį čia galima puikiai pavakaroti, tad ateidavo visas darbo kolektyvas kolegos gimtadienio švęsti. Kaip jie, šventę iki 2 valandos, rytą jau dirbdavo - istorija nutyli, bet publikos netrūkdavo. Savaitgaliais apsilankydavo 400-600 žmonių", - pasakojo S. Pocius.

Švęsti "Kalifornijoje" mėgdavo ir policijos pareigūnai, tad esą pavyko susitarti, kad prie klubo įėjimo įrengtų kamerų vaizdas būtų transliuojamas tiesiai į policijos komisariatą - šitaip buvo sprendžiamas saugumo klausimas.

SOLO. "Fanierkė" buvo ta vieta, kur moterims nebereikėjo laukti, kol vyrai jas iškvies šokti - tuomet jau prasidėjo laisvieji solo šokiai principu "šoku, kaip moku". 1983-iųjų nuotrauka. Henriko ŽIŽIO asmeninio albumo nuotr.

Be to, ir muzikantai tuo metu neplėšdavo, tad nemokami gyvo garso koncertai taip pat buvo puikus traukos objektas.

"Tuo metu, kai pradėjo veikti naktinis klubas "Kalifornija", Klaipėdoje jau veikė "Nova" ir "Vox maris", bet mes tuomet labiau konkuravome su baru "Skandalas", nes ir pas juos buvo rengiami gyvo garso koncertai. Mūsų "arkliukas" buvo tas, kad tuo metu trūko į vyresnę publiką orientuotų pasilinksminimo vietų", - pasakojo S. Pocius.

Nepaisant to, kad verslas ėjosi kaip iš pypkės, jau po metų S. Pocius tebeveikiantį klubą pardavė.

"Kodėl? Tiesiog prasidėjo grasinimai, sudegino mano automobilį", - kaip 1998 metais buvo tvarkomi verslo reikalai prisiminė S. Pocius.

Peilių dūriai - beveik kasdienybė?

Nors "Kalifornija" ir toliau negalėjo skųstis lankytojų stygiumi, visgi vis dažniau šiam klubui buvo klijuojama muštynių vietos etiketė.

"Yra tekę "Kalifornijoje" dirbti apsaugininku. Treniruotės sporto klube buvo privalomos kiekvieną dieną. Jei vieną praleisdavau - iš atlyginimo atimdavo 100 litų", - griežtas taisykles prisiminė kurį laiką šio klubo apsaugos darbuotoju buvęs Paulius.

Jis puikiai prisimena vieną istoriją, kai į klubą neįleido sportine apranga vilkinčio vyruko ir šis išėjęs tiesiog smeigė peilį praeiviui į nugarą.

"Po to jis lyg niekur nieko grįžo į klubo tualetą peilio nusiplauti... Tuomet ir supratau, koks tas darbas pavojingas", - prisimena Paulius.

Daugelio klubų ir diskotekų įkūrėjas bei didžėjus Henrikas Žižys taip pat stebėjosi, kai apšvietėju "Kalifornijoje" dirbęs jo draugas liko ten dirbti net po to, kai klube vykusių muštynių metu buvo perdurtas peiliu.

"Šis naktinis klubas, nepaisant visko, turėjo savo aurą. Ne veltui jis tiek metų ir gyvavo", - svarsto H. Žižys.

Saugojo plaktukas

Beje, neką geresnę reputaciją turėjo ir 1990-1995 metais Klaipėdos Sukilėlių gatvėje veikęs naktinis klubas "Pas Albertą".

"Tas laikmetis, ko gero, buvo juodžiausias naktinio gyvenimo etapas. Viešpatavo nevaldomas chuliganizmas ir džiunglių įstatymai. Didžėjus grodavo po pultu pasidėjęs plaktuką, pasitaikė, kad į jį skriedavo indai, taurės ir buteliai..." - prisiminė "Pas Albertą" renginių organizatoriumi dirbęs H. Žižys.

Buvo įprasta, jog išvakarėse klube linksminęsi vyrukai kitą dieną jau tapdavo laikraščių kriminalinių kronikų istorijų dalyviais.

"Būdavo, ryte atsiverti "Vakarų ekspresą" ir skaitai, kad tas vyrukas, kuris vakar "Pas Albertą" siautėjo, po to buvo susprogdintas savo automobilyje..." - kokia publika linksmindavosi šiame legendiniame klube, prisimena H. Žižys.

Daugelyje klubų dirbęs didžėjus Arūnas Urbonavičius-Hansas prisimena, jog "Alberto" laikais buvo merginų numylėtinis, nes tiesiog turėjo raktą nuo slapto išėjimo, per kurį išleisdavo visas dailiosios lyties atstoves, kurias nusižiūrėdavo tuomet šiame klube karaliavę banditėliai.

"Tuomet nieko nestebindavo, jei ir moterys klubuose gaudavo "į skūrą" vien todėl, kad atsisakė eiti pašokti", - prisimena Hansas.

Jam yra tekę matyti ne tik klubuose vykusių susišaudymų, bet ir pačiam pajausti, ką reiškia, kai alkoholio padauginęs klientas 20 minučių laiko į smilkinį įrėmęs pistoletą.

"Alkoholis sumaišydavo smegenis. Nepatinka muzika - paleidžia į tave taurę, pilną šampano. O saugoti reikėjo ne tik save - ir aparatūra buvo brangi, ir juostos vertingos", - prisiminė Hansas.

Visgi anais laikais klubai atliko ne tik pasilinksminimo, bet ir savišvietos vaidmenį. Juk tuomet nebuvo interneto, tad populiariai grupei išleidus naują albumą galimybė jį išgirsti buvo tik atėjus į diskoteką.

Selą apmėtė kiaušiniais

Kitas legendinis klubas "Prieplauka" gimė bendraminčių grupelei siekiant sukurti vietą be nereikalingos prabangos, komercijos bei agresijos.

"Kai prie piliavietės esančiuose sandėliuose atidarėme "Prieplauką", pasikeitimas buvo akivaizdus - pakito tiek publika, tiek nuotaikos, dingo beribė agresija, nors, žinoma, ekstremalių situacijų pasitaikydavo. Puikiai prisimenu, kaip tuomet pas mus koncertavęs Selas buvo apmėtytas kiaušiniais. Tuomet dar visai jaunutis sėdėjo persirengimo kambaryje ir plonu balseliu keikėsi. Tačiau aš jį įtikinau, kad jis privalo baigti koncertą. Nusivalė kiaušinius ir vėl dainavo. Laimei, antros partijos kiaušinių nebebuvo. Paskui išsiaiškinome, kad šitaip į jį sureagavo vietiniai reperiai, kuriems nepatiko, kad Selas išdavė repo dvasią ir jį sukomercino", - prisiminė H. Žižys.

"Prieplauka", jo manymu, buvo vykęs projektas, nes buvo atsiradęs tinkamu metu ir tinkamoje vietoje. Tačiau prasidėjo privatizacijos procesai ir teko šį klubą uždaryti.

"Prieplauka", skirtingai nei daugelis kitų klubų, mirė nenatūralia mirtimi", - įsitikinęs klubinės kultūros žinovas.

PRADŽIA. Išlikusi 1997 metų "Kalifornijos" afiša, kai koncertavo komercinio regio grupė "Capucino" (Etiopija/Rusija).

Varomoji jėga - entuziazmas

Dar vienas legendinis projektas siejamas su H. Žižio persona - "fanierkė". Tai - diskoteka Medienos kombinato kultūros klube, veikusi nuo 1980-ųjų.

"Socializmo laikai. Klubas - valdiškas, nuomos mokėti nereikėjo, entuziazmo netrūko. Visa tai ir buvo "fanierkės" varomoji jėga, tad nenuostabu, kad šis klubas gyvavo net 8 metus. Vadybos žinių tuomet nebuvo, bet turėjome įsivaizdavimą... Man asmeniškai tai buvo labiau saviraiška nei darbas, tačiau taip jau susiklostė, kad pradėjau iš jos gyventi ir nenustoju iki šiol", - prisiminė H. Žižys, dabar valdantis klubą "Roxy".

"Fanierkė", pasak jo, jau buvo ta vieta, kur moterims nebereikėjo laukti, kol vyrai jas iškvies šokti, kaip buvo įprasta restoranuose grojant ansambliui.

"Tuomet jau prasidėjo laisvieji solo šokiai principu "šoku, kaip moku", - su šypsena prisiminė H. Žižys.

"Fanierkė" buvo skirta undergroundiniam, maištaujančiam jaunimui. Tuo metu buvo ir daugiau diskotekų: Muzikiniame teatre veikė "kultūrkė", prekybos uoste - "partiankė", statybos treste - "stroikė", komjaunimo diskotekos vyko "Bilduke", - prisiminė Hansas.

Vyresnės kartos atstovams puikiai žinomas didžėjus svarstė, jog seniau gyvavę klubai prisimenami su nostalgija dėl elementarios priežasties - tiesiog žmonėms malonu prisiminti jaunystės laikus, nes diskotekose dažnai užgimdavo meilė, o šį jausmą prisiminti visada miela.

"Ir dabar kartais gatvėje žmonės užkalbina ir prisimena, kaip susipažino diskotekos, kurioje grojau, metu. O dabar jau anūkus sūpuoja", - pasakojo Hansas.

Nebėra kam eiti?

Nemažai patirties naktinių klubų veikloje turintis H. Žižys įsitikinęs, kad realiai naktinio klubo gyvavimo periodas tėra gana trumpas - 2-3 metai. Po to esą viskas turėtų kardinaliai keistis.

"Puikus to pavyzdys yra dabartinis klubas "Fabrik". Iš pradžių toje vietoje buvo "Nova", paskui "Indigo", "Global", "Kiwi"... Kas keli metai klubas atsinaujindavo iš esmės. Manau, toks modelis pasitvirtina, nes publikai reikalingos naujos vietos. Klubo ilgaamžiškumą lemia daugybė faktorių - pačios vietos aura, geografija, žmonės, įvykiai, nuotykiai, taip pat - interjeras, ergonomika, atmosfera. Galų gale - įtikimas tam tikram sluoksniui ir skoniui", - svarstė H. Žižys.

Jam antrindamas Hansas taip pat sakė pastebėjęs tendenciją, kad Klaipėdoje iš inercijos į naują klubą publika plūsta tik pusmetį. Paskui, jei nėra jokių pokyčių, prasideda letargo miegas.

Klaipėdos klubinė auditorija "nukraujavo" vykstant intensyviai emigracijai. Likusieji 1-2 tūkst. eina ratu per keletą pasilinksminimo vietų. Šitaip "apykaitą" pastaraisiais metais nusako uostamiesčio naktinių pramogų rengėjai.

"Kad klubų yra daug - gerai, tačiau lankytojų akivaizdžiai per mažai. Čia kaip patraukus didelės "kaldros" vieną galą - kitame gale jau kojos šąla", - vaizdžiai palygino H. Žižys.

Uostamiesčio istorijoje yra buvęs ne vienas naktinis klubas, kuris turėjo užsidaryti praktiškai vos atsidaręs. Pavyzdžiui, rusiškos muzikos klubas "Rasputin" veikė vos kelis mėnesius, neką geriau sekėsi ir klubams "Matrioška", "Metelica".

"Dažnai klubų steigėjai neįvertina apimčių. Įrengti klubą didelėje erdvėje šiais laikais - iššūkis. Ir "Pempininkų" klubas jau 5 metai stovi tuščias dėl tos pačios priežasties. Dabar - mažų klubų era. Kiek tenka kalbėti su broliais latviais, pas juos tos pačios tendencijos - populiariausi nedideli, kambario tipo klubai, talpinantys 50-100 žmonių. Tokį klubą ir užpildyti lengviau, ir paprasčiau surinkti bendraminčių ratą", - jau kelerius metus tebesitęsiančias tendencijas vardijo H. Žižys.