Knyga „Klaipėdos miesto istorija“ – naujas žvilgsnis į seniausio Lietuvos miesto praeitį

„Klaipėdos miesto istorija“ – ką tik iš spaustuvės į uostamiestį parvykusi nauja, ryški, solidaus formato, gausiai iliustruota 304 puslapių knyga. Jos autorius – istorikas Vasilijus Safronovas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vadovas. Knygos leidėjas – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Ji parengta ir išleista bendradarbiaujant su  Klaipėdos miesto savivaldybe ir KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu.

„Paskutinė Klaipėdos miesto istorija, apimanti visumą laikotarpių nuo seniausiojo iki naujausiojo, vokiečių kalba buvo paskelbta 1900–1902 metais ir tik po šimto metų tapo prieinama lietuvių kalba. Praėjus 120 metų, pasirodo pirmoji profesionalaus istoriko parašyta miesto raidos sintezė. Jos tikslas – informacijos pertekliaus epochoje gyvenančiam skaitytojui prieinama forma perteikti esmę apie Klaipėdos praeitį“, – teigiama knygos anotacijoje. „Klaipėdos miesto istorija“ rašyta jau galvojant apie jos vertimą į kitas kalbas, istorinę medžiagą ir temas dėstant taip, kad informacija būtų vienodai aktuali ir suprantama ne vien lietuviško istorinio konteksto žinovams.

Nors oficialiai knyga vadinama sinteze, į ją sugulė ne vien tai, apie ką yra rašę ankstesni tyrėjai. Skaitytojai čia aptiks daug pirmą kartą skelbiamų faktų, naujų vertinimų, iki šiol nepublikuotų vaizdų. Specialiai šiam leidiniui buvo sukurta daugybė kartografinių schemų, lentelių. Autorius skaičiuoja, jog nuo idėjos su bendraminčiais aptarimo 2018-aisiais iki knygos gimimo praėjo beveik treji metai.

Kitokia seniausio Lietuvos miesto istorija

Į klausimą, kuo Klaipėdos istorija kitokia, išskirtinė kitų Lietuvos didmiesčių kontekste, Vasilijus Safronovas atsako: „Klaipėda ypatinga dėl daugybės priežasčių. Tai ir uostas, ir kadaise Prūsijos tvirtovė. Lietuvos valstybės dalimi miestas pirmą kartą tapo tik 1923 m. Iki tol jis plėtojosi visai kitose politinėse sistemose.

XVI a. šiame krašte nugalėjo Reformacija, todėl dauguma vietos gyventojų buvo kito tikėjimo nei Lietuvoje. O tikėjimas tuo metu reiškė gerokai daugiau nei šiandien. Jis tiesiogiai lėmė normas, elgesį, kultūrą. Vilnius prieš kelias savaites pradėjo ruoštis 700 jubiliejui:

Klaipėda jį galėjo švęsti dar 1952 m. Miesto teises ji gavo panašiu metu kaip Talinas, Poznanė, Krokuva, Tartu ar Dancigas – gerokai anksčiau nei Ventspilis, Vilnius, Gardinas ar Kaunas“, – sako knygos „Klaipėdos miesto istorija“ autorius.

Vis dėlto ne šie skirtumai tapo esmine paskata imtis rašyti tokios apimties leidinį. „Tirdami Klaipėdos istoriją, iki šiol jau labai daug yra padarę Jonas Tatoris, Vladas Žulkus, Gerhardas Willoweitas ir daugelis kitų autorių.

Tačiau pasiūlyti apibendrinimą, apimantį visumą laikotarpių nuo seniausiojo iki naujausiojo, iki šiol vienintelis bandė Johannesas Sembritzkis – vaistininkas, gyvenęs Klaipėdoje XIX–XX a. sandūroje. Jis buvo kraštotyrininkas, laisvu nuo darbo metu studijavęs dokumentus Klaipėdos magistrato, krašto dvarų archyvuose, ieškojęs medžiagos ir tuometiniame Karaliaučiaus archyve.

1900 ir 1902 m. pasirodęs jo dvitomis darbas ilgą laiką buvo atspirties taškas vėlesniems tyrėjams pirmiausia todėl, kad daugelis J. Sembritzkio studijuotų dokumentų pražuvo per Antrąjį pasaulinį karą.

Tačiau J. Sembritzkio darbai jau ilgokai sunkiai bepatenkina pažinimo poreikį, o istorijos mokslas nestovi vietoje. Tad poreikis visiškai naujai Klaipėdos istorijai buvo seniai pribrendęs“, –  teigia Vasilijus Safronovas.

Knyga kiekvienam klaipėdiečiui ir…

„Pagaliau!“, – savo emociją apie naująją knygą vienu žodžiu išreiškė „Klaipėdos miesto istoriją“ recenzavęs Lietuvos istorijos instituto direktorius habil. dr. Alvydas Nikžentaitis. Anot jo, tokios knygos idėja sklandė dar jam dirbant uostamiestyje, bet tuomet taip ir nebuvo realizuota, nes, pripažįsta, patys istorikai tam dar nebuvo subrendę. „Šios knygos pasirodymas reiškia, kad miestas klaipėdiečiams jau tapo savu.

Jeigu imamės tyrinėti istoriją tokia apimtimi, jeigu neliko baimės kalbėti, vertinti, nebandome nuneigti vieno ar kito istorinio laikmečio ar reiškinio, vadinasi, čia gyvenantys žmonės jau priėmė miestą su visa jo istorija, tai tapo klaipėdiečio mentaliteto dalimi“, – sako A. Nikžentaitis. Jo teigimu, ši knyga turėtų atsirasti kiekvieno klaipėdiečio namuose. „Istorija nėra vien istorikų nuosavybė, privalome dalytis žiniomis ne vien siaurame akademiniame rate.

„Klaipėdos miesto istoriją“ parašė mokslininkas, remdamasis rimtais mokslo šaltiniais, bet ji parašyta populiaria kalba – lengvai, suprantamai, joje daug tekstų apie miesto žmonių gyvenimą, kasdienybę ir buitį nuo seniausių iki šių laikų“, – sako A. Nikžentaitis.  

Šiai nuomonei pritaria ir knygą išleidusio Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys. „V. Safronovo „Klaipėdos miesto istorija“ – patraukli savo dizainu, apimanti visas svarbiausias „karščiausias“ Klaipėdos istorijos problemas. Temos išdėstomos lakoniškai, neapsunkintos moksliniu aparatu ar skirtingų nuomonių analize, kuri dažnai yra įdomi tik patiems istorikams.

Manau, svarbu, kad po kiekvienos temos yra pateiktas svarbiausių publikuotų straipsnių, monografijų sąrašas, informatyvios iliustracijos iš Lietuvos ir įvairių Europos archyvų ir muziejų. Neabejoju, kad ši istorija bus patraukli ir paveiki ne tik klaipėdiečiams“, – leidinį įvertino J. Genys.