Klaipėdos meras: miesto tarša – kompleksinė problema

Todėl jis siūlo prie apskritojo stalo sukviesti visų uoste dirbančių įmonių vadovus, Vyriausybės, ministerijų, kontroliuojančių institucijų atstovus ir ieškoti konflikto sprendimo būdų.

„Kad ir kas vyktų už uosto tvoros, tai negali kelti jokių nepatogumų klaipėdiečiams ar juo labiau grėsmės jų sveikatai. Tai kaip kokia įpareigojanti aksioma turėtų būti vienodai suvokiama kiekvienam uoste dirbančiam operatoriui, įmonės vadovui, taip pat – Uosto direkcijai ir Susisiekimo ministerijai“, – sakė jis.

Labiau matoma

– Pastaruoju metu Klaipėdoje kilo miestiečių ir politikų sujudimas dėl neva iš uosto įmonių sklindančios taršos. Ar ši problema tik dabar išryškėjo, ar tai nuolatinis miesto skausmas?

– Viską absoliutinti, kaltinti vieną laikotarpį ar vieną bendrovę būtų neteisinga. Miestas ir uostas nuo seno yra kaimynai, ir ta kaimynystė – neišvengiama. Kito pasirinkimo neturime, todėl tenka ieškoti būdų, kaip gyventi kartu.

Be abejo, problemos, kurios garsiai įvardijamos dabar, iškilusios ne šiandien. Kita vertus, reikia suvokti, kad krova uoste nuolat didėja, – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija visada pasinaudoja proga tuo pasigirti. Todėl vis dažniau susiduriame ir su tos plėtros pasekmėmis, bet jos jau persikelia už uosto tvoros.

Dabar tarsi bandoma visas problemas perkelti vienai krovos bendrovei ant pečių, o tai neobjektyvu. Be abejo, Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO), būdama didžiausia uoste, geriausiai matoma, jos veikla – labiausiai jaučiama. Įvertinkime ir tai, kad ši bendrovė yra arčiausiai gyventojų. Nepamirškime ir netradicinių orų šią vasarą, vyravusios kaitros, vienos krypties vėjo.

Miestiečiai dabar reaguoja gerokai garsiau, aktyviau, labiau įsigilinę. Ir tai duoda tam tikrą sankaupą problemų. Susideda daug faktorių.

Drąsiai galiu pasakyti, kad tų taršos šaltinių, jei kalbame apie kietųjų dalelių koncentraciją ore, uostamiestyje tikrai yra gana daug.

– Ar tik uosto įmonės kaltinamos tarša? Ar nėra ir kitų Klaipėdą teršiančių šaltinių, pavyzdžiui, sunkiasvoris transportas, judantis miesto gatvėmis?

– Nepretenduočiau būti ekspertu ir vertinti, kas yra didžiausi teršėjai mieste. Jų – ne vienas. Tai – ir atplaukiantys laivai, kurie pro kaminus išmeta į orą teršalus, ir geležinkeliai, ir gatvėmis riedantis transportas, ir uoste ar šalia miesto veikiančios įmonės. Negalima eliminuoti nė vieno iš šių taršos šaltinių.

Grįžkime prie kilusio ažiotažo šiaurinėje miesto dalyje – tas dulkių, suodžių pliūpsnis turi savo šaltinį, o jis dar nenustatytas. Kai aplinkosaugininkai ištirs daleles, rastas gyventojų namuose, tada tiksliai ir paaiškės, iš kur jos. Gal šios sutaps su medžiagomis, aptinkamomis šalia KLASCO krovos vietos.

Kita vertus, parodykite man dar bent vieną tokią uosto kompaniją, kuri pastaruoju metu tiek investuotų bandydama suvaldyti tas neigiamas krovos pasekmes.

Norėtųsi paklausti institucijų, kurios kadaise išdavė leidimus ir nurodė, kur bei kiek taršos gali būti: kur jų atsakomybė? O dabar kalčiausiais bandoma padaryti tuos, kurie bando suvaldyti tas kylančias neigiamas pasekmes.

Manau, visi sutiks su tuo, kad ne miestas yra uoste, o uostas – mieste. Šiuo atveju reikia kartu ieškoti tinkamų sprendimų, situacijos suvaldymo būdų. Tik tada bus galima kalbėti apie kokybišką bendradarbiavimą. Pasaulyje tokių pavyzdžių esama. Klaipėda galėtų būti vienas tų gerųjų pavyzdžių.

Akiratyje – visas uostas

– Pietinėje miesto dalyje skundžiamasi dėl naktinio triukšmo, sklindančių dulkių. Analogiška situacija ir šiaurinėje dalyje. Gal miestiečių patiriamas diskomfortas dėl uosto veiklos – kompleksinis?

– Be jokios abejonės. Todėl visi turi suvokti, kad tik kompleksiniai sprendimai gali duoti teigiamų rezultatų. Uosto veikla plėtojama nuo pat jūros vartų iki Kiaulės nugaros, išskyrus trumpą ruoželį prie Dangės žiočių. Dabartinė situacija išgrynino problemas, susijusias ne su viena bendrove. Jos taip pat krauna medžiagas atviras, neuždengtas, o šios dulka. Žinome, kad tam tikromis dienomis kai kurios kompanijos krovė ir anglies antracitą, ir kitas medžiagas, kurios irgi dulkėjo. Dėl to žmonės skundėsi.

Ne vien tarša kelia miestiečiams diskomfortą, bet ir daugybė kitų dalykų. Pietinės Klaipėdos dalies gyventojus vargino triukšminga metalo krova naktį – jie negalėjo užmigti, kokybiškai išsimiegoti. Arba kalami poliai po darbo valandų, labai anksti rytą. Mes gauname skundų iš daug kur. Gamybinė veikla vyksta visoje uosto teritorijoje.

Uosto kompanijos turi suvokti joms tenkančią atsakomybę. Į tas pasekmes miestiečiai reaguoja ir reaguos ateityje. Daug paprasčiau prevenciškai suvaldyti procesus, išvengti galimų konfliktų, negu vėliau ieškoti kaltų ir juos bausti.

Nei mes uždengsime uostą vožtuvu, nei miestas išsikraustys kitur. Turime ieškoti būdų, kaip sugyventi kartu, kad miestas jaustų kuo mažesnę neigiamą uosto veiklos įtaką.

– Aktyvesnį klaipėdiečių bruzdėjimą kai kas sieja su artėjančiais savivaldos rinkimais. Ar turi tiesos šios pastabos?

– Rinkimai yra toks visuomenės gyvenimo laikotarpis, kai siekiant tam tikrų politinių tikslų bandoma pasinaudoti kiekviena aplinkybe. Net jei dabar nebūtų kilę triukšmo dėl uosto kompanijų veiklos, kai kurie politikai būtų išgalvoję problemų, kad įgyvendintų savo politinius tikslus.

Tenka apgailestauti, jog bandant politizuoti tam tikrus veiksmus realios problemos ir jų sprendimo būdai nustumiami į antrą planą. Tų tariamų kovotojų netrūksta, jie bet kokia proga mėgina pasinaudoti situacija ir susirinkti politinius pliusus. Pasigendu kūrėjų, kurie iš tiesų padėtų spręsti problemas.

Nepanaudoti rezervai

– Uosto ir miesto santykiai visada buvo šiek tiek įtempti. Regis, tos įtampos per dešimtmečius nepavyko sumažinti. Kokią išeitį matote?

– Sektinų miesto ir uosto sugyvenimo pavyzdžių yra ne vienas. Paminėčiau Gdanską, Rygą, Roterdamą. Problemos ten panašios. Jei uostas yra toje pačioje teritorijoje kaip ir miestas, gyvenamieji rajonai, tam tikra trintis užprogramuota. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo to, kokios medžiagos ten kraunamos. Tačiau kitur miestas gali ne tik suvaldyti uosto veiklos pasekmes, bet ir daryti įtaką uostui. Mūsų atveju yra kitaip. Kai miestas turės teisę ne vien ką nors drausti, kai jis bus girdimas sprendžiant strateginius klausimus, tada situacija pasikeis.

– Kokią įtaką uosto veiklai gali daryti municipalinė valdžia? Ar esama galios svertų siekiant kompromisų, kad konfliktų kiltų mažiau?

– Dabar rengiami Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir Klaipėdos miesto bendrieji planai. Uosto planui nuo pat pradžių suteikta įstatymo viršenybė, jis yra didesnės galios dokumentas nei miesto bendrasis planas. Uosto plane įtvirtintus sprendinius miestas privalės vykdyti.

Tad apie kokį lygiateisiškumą Lietuvoje galime kalbėti? Turėsime priimti tai, ką padiktuos Vilnius, o mūsų balsas bus reikalingas tik derinant dokumentus. Tai – geriausia iliustracija, kai rezultatai teks uostui, o pasekmės – miestui. Dar dirbdamas Seime kalbėjau, kad tokią situaciją būtina keisti iš esmės.

Kita vertus, tie, kurie uostą mato kaip priešą, turbūt negalėtų savęs vadinti ir Klaipėdos miesto draugu. Nei uostas be Klaipėdos miesto neegzistuotų, nei miestas – be uosto. Tačiau suvaldyti konfliktinę situaciją tikrai įmanoma. Tik reikėtų ne vien kaltų ieškoti.

Labai atsargiai vertinu tokias iniciatyvas kaip bandymus bylinėtis, uždrausti vienos įmonės veiklą uoste. Radikalus kelias – klaidingas. Žinoma, miestiečiai turi apie savo problemas kalbėti aštriai ir aiškiai. Tačiau būtinas ir civilizuotas požiūris vienų į kitus. Nevalia žvelgti į uostą tik kaip į miesto priešą. Rezervų dalykiniams santykiams palaikyti turi abi šalys.

– Ar manote, kad dabartinę įstatymų bazę, kurios pagrindu išduodami arba neišduodami krovos leidimai, reikėtų keisti, tobulinti?

– Problemų kyla, kai kontroliuojančiuos institucijos bando kovoti su pasekmėmis. Man gana keistoka pasirodė premjero Sauliaus Skvernelio reakcija, kai jis pasikvietė tik vienos kompanijos atstovus, trenkė kumščiu į stalą ir liepė susitvarkyti. Kitaip turėjo būti daroma. Reikėjo pasikviesti visų uosto krovos bendrovių, Uosto direkcijos, Susisiekimo, Aplinkos, Sveikatos apsaugos ministerijų vadovus, municipalinės valdžios atstovus ir kalbėti apie kompleksines problemas. Nes jų yra ne kurioje nors vienoje dalyje, bet visame uoste. Tada matyčiau norą iš esmės spręsti bėdas, o ne bandymą kaltinti vieną bendrovę. Tai labiau panėšėja į parodomąjį veiksmą.

Galbūt po pirmojo susitikimo kai kas tyliai kikeno į kumštį, nors patys ne ką mažiau teršia miestą, bet nebuvo taip garsiai įvardyti.

Žinoma, gerai, kad ministras pirmininkas atkreipė dėmesį į uosto taršos faktorių. Vadinasi, išgirdo ir Vilnius. Ir tas susitikimas – ne paskutinis. Galbūt po pirmojo kai kas tyliai kikeno į kumštį, nors patys ne ką mažiau teršia miestą, bet nebuvo taip garsiai įvardyti. Procesas nėra baigtinis.

Kontroliuojančių institucijų veikla man labiau primena kovą su vėjo malūnais. Fiksuoja taršą, o atsakymą, ar ji viršijo normas, ar ne, duoda tik po kelių mėnesių. Kai jau viskas užmiršta. Efektyvumo – nedaug.

Trūksta dialogo

– Kaip manote, ar tikslinga statyti išorinį uostą Pirmojoje Melnragėje, ir kokią grėsmę įžvelgiate, jei šis grandiozinis projektas būtų įgyvendintas?

– Vertinant tai, kad dabar rūpesčių kelia pačiame mieste vykdoma krova, jos perkėlimas į išorinį uostą lyg ir padėtų spręsti tam tikras problemas. Tačiau lazda turi du galus. Klausimas, kaip to išorinio uosto statyba atsilieps pajūrio krantams? Kokia bus invazija į miesto infrastruktūrą? Galų gale Melnragėje juk taip pat gyvena žmonių.

Buvo planų svarstyti išorinio uosto statybas ir Būtingėje, bet Vyriausybė neklausė Klaipėdos nuomonės, pasirinko Melnragės variantą. Belieka su tuo susitaikyti.

Vis dėlto nebijau to išorinio uosto. Man svarbiausia, kad būtų suvaldytos visos pasekmės ir tos kontrolės scenarijai parašyti iš anksto. Kad nebūtų panašių konfliktų, kokie kilo dabar. Lietuvai reikia tokio uosto, tačiau dar negauname daug atsakymų į opius klausimus.

– Klaipėda – ne vienintelis pasaulyje uostas, kuris pastatytas miesto teritorijoje, ribojasi su gyvenamosiomis zonomis. Gal žinote pavyzdžių, kaip problemos sprendžiamos užsienyje?

– Jų yra ne vienas, tačiau tam sukurtos ir prielaidos, kurios pirmiausia susijusios su infrastruktūra. Valstybių vyriausybės demonstruoja kitokį nei Lietuvoje dėmesį uostams ir miestams, kuriuose jie įsikūrę. O mes metų metus negalime išspręsti pietinio Klaipėdos aplinkkelio, Baltijos prospekto rekonstrukcijos, kitų transporto koridorių įrengimo klausimų. Ir paskui stebimės, kodėl čia tiek daug triukšmo, dulkių? Jei visa tai būtų buvę išspręsta seniau, o valstybė, kaip uosto savininkė, būtų rodžiusi daugiau dėmesio, dabar situacija būtų kitokia. Bet viskas daroma vangiai.