Klaipėdos krašto prijungimo architektas - užmarštyje

Klaipėda gali pasigirti turinti Paryžiaus Komunos, Kooperacijos ir dar daugelį kitų sovietmečiu kvepiančių gatvių pavadinimų, bet ne 1923-iųjų Klaipėdos "sukilimo" plano autoriaus, tuometinio Lietuvos premjero Ernesto Galvanausko vardu pavadintą gatvę. Nėra ir jokios atminimo lentos ant Herkaus Manto gatvėje išlikusio namo, kuriame gyveno E. Galvanauskas.

Šio didžiulį indėlį į tarpukario Klaipėdos plėtrą įnešusio žmogaus atminimas uostamiestyje yra įamžintas vien verslininko Aloyzo Kuzmarskio dėka - 2006-aisiais universiteto miestelyje buvo atidengtas jo lėšomis sukurtas paminklinis biustas.

Panašiai yra ir visoje Lietuvoje - E. Galvanausko vardu yra pavadintos tik dvi gatvės. Viena - esanti Kauno užkampyje, o kita - jo gimtajame Zizonių kaime Biržų rajone. Taip pat šio didžio Lietuvos sūnaus garbei dar 2007-aisiais Biržų rajono Čypėnų kaime 125-ųjų gimimo metinių proga buvo atidengtas atminimo akmuo, o pernai Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultete - stela.

VIENINTELIS pagarbos Ernestui Galvanauskui ženklas Klaipėdoje - 2006-aisiais verslininko Aloyzo Kuzmarskio lėšomis ant raudono granito postamento pastatytas iš vario nulietas paminklinis biustas universiteto miestelyje, šalia rektorato. Kuzmarskių šeimos archyvo nuotr.

"Sukilimo" smegenų centras"

"Ernesto Galvanausko vaidmenį prijungiant prie Lietuvos Klaipėdos kraštą ir žengiant pirmuosius jo integravimo žingsnius sunku pervertinti. 1922-1924 metais vadovaudamas Lietuvos Vyriausybei ir dirbdamas užsienio reikalų ministru jis ryžtingai parėmė Klaipėdos krašto užėmimo jėga idėją, koordinavo organizacinius karinės operacijos parengimo ir įgyvendinimo reikalus, bet svarbiausia - veikė diplomatijos lygmeniu", - sakė klaipėdietis istorikas Vasilijus Safronovas.

Anot jo kolegos Vyganto Vareikio, idėją, jog Klaipėdą reikia užimti jėga, dar 1922-aisiais pirmasis, ko gero, iškėlė Jonas Žilius, kai ėmė aiškėti, jog Antantė yra nusiteikusi čia įkurti laisvąjį kraštą. Tačiau idėjos suformavimo ir įgyvendino autorius buvo E. Galvanauskas.

"Jis buvo politinis operacijos vadovas, smegenų centras. Prezidentas tuometinėje Lietuvoje buvo iš esmės tik formali figūra, nes valstybė buvo parlamentinės demokratijos. Neabejoju, kad tuometinis prezidentas Aleksandras Stulginskis žinojo apie ruošiamą operaciją, tačiau jos tikrai nekuravo", - sakė V. Vareikis.

Pasak jo, iki galo dar nėra aiškus Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir kitos vadovybės vaidmuo.

"Vincas Krėvė savo atsiminimuose priskiria sau didelį vaidmenį, menkina Krašto apsaugos ministerijos Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų skyriaus viršininką Joną Budrį-Polovinską. Kad Šaulių sąjungos spaudimas premjerui buvo - tai faktas, bet kokio masto, iki šiol nėra identifikuota", - pasakojo V. Vareikis.

TUŠČIA. E. Galvanauskas Klaipėdoje nuomojosi butą, bet apie 1928 m. įsigijo nuosavą namą tuometinėje Moltkės gatvėje, kurį kiek perstatė ir padidino. Šis pastatas yra išlikęs (dabar - Herkaus Manto g. 50). Deja, bet jis jokių buvusio Lietuvos premjero ir Klaipėdos integravimo į Lietuvą architekto atminimo ženklų iki šiol neturi. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Jo teigimu, 1922-ųjų rugsėjo gale slaptame Ministrų Tarybos posėdyje E. Galvanauskas, gavęs preliminarų pritarimą iš Berlyno, pasiūlė Lietuvos generaliniam štabui parengti "sukilimo" planą ir rasti karinį vadovą iš Klaipėdos krašto lietuvių. Nepavykus tokio surasti tarp lietuvninkų, būsimo "sukilimo" vadovu tapo minėtasis J. Polovinskas. Apie šį sprendimą nebuvo pranešta nei Seimui, nei jo komisijoms, nei Užsienio reikalų ministerijai. Siekiant konspiracijos į "sukilimo" organizavimą paraleliai buvo įtraukta Lietuvos šaulių sąjunga, tačiau jos vadovai apie Ministrų Tarybos nutarimus ir pasirengimo darbus nebuvo informuojami.

"Ernestas Galvanauskas, išdėstydamas oficialią Ministrų Tarybos poziciją Šaulių sąjungos vadovams, nuslėpė kai kuriuos savo planus. Jo pozicija buvo makiaveliškas manevras siekiant, kad kuo mažiau asmenų žinotų apie tikrąją operacijos eigą ir jos rengėjus. Tačiau Šaulių sąjungos vadovai nebuvo tik pėstininkai šio žaidimo lauke. Jų delegacija, Vinco Krėvės liudijimu, iš Vokietijos labai palankiomis sąlygomis nusipirko ginklų. Tačiau tai buvo Vokietijos "dovana", už kurią sumokėjo Ernestas Galvanauskas iš slapto fondo", - dėstė V. Vareikis.

Jis akcentavo, kad "sukilimo" vadas J. Polovinskas operacijos dalyviams skirtoje instrukcijoje kartojo būtent iš E. Galvanausko gautus nurodymus.

"Yra duomenų, kad Ernestas Galvanauskas vykstant operacijai pats apdairiai išvyko į savo kaimą, kad užsienio šalių atstovai negalėtų jo surasti ir pareikšti pretenzijų", - sakė V. Vareikis.

"Drąsiausias žingsnis"

Pasak V. Safronovo, būtent E. Galvanausko diplomatijos gebėjimams turime būti dėkingi už tai, kad Lietuva dėl savo veiksmų Klaipėdoje 1923 m. sausį "išsaugojo veidą" ir Europos akyse nebeatrodė kaip Vokietijos bei Tarybų Sąjungos marionetė.

"1923 metų vasarį Lietuva sutiko likviduoti visus iš Klaipėdos krašto užėmimo jėga kilusius teisinius padarinius, taip sugebėdama pasiekti, kad iš Vokietijos perimtas suvereniteto teises į Klaipėdos kraštą Lietuvai perduotų Antantės valstybės. Tokiu būdu Lietuva įgijo argumentą, kad teisėtai perėmė nuosekliai perduotą suverenitetą. Po to Ernestas Galvanauskas vadovavo Lietuvos delegacijai itin sudėtingose derybose su Antantės valstybėmis dėl Klaipėdos krašto konvencijos, pagal kurios sąlygas kraštas turėjo priklausyti Lietuvai. Jo vadovaujamos delegacijos kieta laikysena lėmė, kad Konvencija netapo Lietuvai primestu dokumentu - sąlygos, reglamentavusios Klaipėdos krašto autonomiją Lietuvos sudėtyje, mūsų valstybei iš esmės buvo palankios", - pasakojo V. Safronovas.

"1923 metų Klaipėdos krašto "sukilimas" yra ta vienintelė data, kuri legitimizuoja krašto priklausomybę Lietuvai. Jeigu ne šis "sukilimas", galbūt Stalinas pokariu būtų sukūręs bendrą administracinį vienetą iš Rytų Prūsijos dalies ir Klaipėdos kašto Rusijos Federacijos sudėtyje. Lietuvai palankus amerikiečių istorikas Alfredas Erichas Senas yra pažymėjęs, jog tai buvo "drąsiausias tarpukario laikotarpio Lietuvos užsienio politikos žingsnis", - sako V. Vareikis.

Dirbo Klaipėdai ir po 1923-iųjų

Pasak V. Safronovo, E. Galvanauskas gerai pažino Klaipėdos krašto specifiką ir suprato strateginį tikslą, kurio Lietuva siekė prijungdama šį kraštą - uostą. Jau 1923 m. jis rėmė idėją steigti jūrininkų mokyklą, bet ji Kaune anuomet rado mažai palaikymo. Buvo pradėtas rengti ir Lietuvos geležinkelio tinklo sujungimo su Klaipėdos krašto geležinkeliu projektas.

"Planuota dviejų naujų geležinkelio linijų statyba, užsitikrinta Britanijos paskola jai finansuoti, bet pateikus svarstyti projektą Seimui, konjunktūriniai kai kurių jo narių interesai lėmė, kad projektas buvo palaidotas. 1924 metų birželį Ernesto Galvanausko Vyriausybė dėl to atsistatydino, o geležinkelio tinklai buvo sujungti tik 1932 metais", - pasakojo V. Safronovas.

Pasak jo, palikęs Vyriausybę, E. Galvanauskas išvyko atstovauti Lietuvai Londone, bet 1927 m. balandį vėl grįžo prie Klaipėdos reikalų. Lietuvos Vyriausybė paskyrė jį atstovu Klaipėdos uosto direkcijoje, jis buvo išrinktas šios direkcijos prezidentu. E. Galvanausko vadovavimo metais buvo imtasi uosto administracijos pertvarkymo darbų, bet praėjus metams esą dėl E. Galvanausko kenkimo Lietuvos ir Vokietijos santykiams Augustino Voldemaro Vyriausybė privertė jį atsistatydinti.

"Ernestas Galvanauskas nebuvo Antano Smetonos autoritarinio režimo šalininkas - nuo pat 1923 metų pažangiečių (vėliau - tautininkų) ir jo vizijos dėl Klaipėdos išsiskyrė. Nepaisant to, Vyriausybėje jis veikė kaip Klaipėdos reikalų lobistas, suvokdamas, kad Klaipėdoje Lietuvai būtina įsitvirtinti ekonomiškai", - sakė V. Safronovas.

Apsigyvenęs Klaipėdoje, E. Galvanauskas tapo "Ryto" bendrovės, leidusios lietuvių spaudą, akcininku, buvo jos valdybos nariu, vėliau valdybos pirmininku. 1930 m. žiemą E. Galvanauskas ėmėsi vadovauti Medžio sindikatui, aprūpinusiam Klaipėdos lentpjūves mediena iš TSRS. Merdėjusiai Klaipėdos medienos apdirbimo pramonei sindikato iniciatyva pradėjusi veikti medienos pristatymo sistema laikinai pagelbėjo, nors vėliau tiekimas pradėjo strigti, ir E. Galvanauskas 1935 m. perleido savo akcijas Vyriausybei.

"1933 metų pradžioje, kai situacija Klaipėdos krašte aiškiai pradėjo krypti Lietuvos nenaudai, kartu su kitais Ernestas Galvanauskas įsteigė Lietuvos ir Klaipėdos kultūrinio bendradarbiavimo sąjungą, vėliau persivadinusią Lietuvos vakarų sąjunga - Kauno ir Klaipėdos inteligentijos sambūrį, spaudusį Vyriausybę imtis ryžtingesnių Klaipėdos krašto lituanizavimo veiksmų, formavusį viešąją nuomonę, kad įsitvirtinti Klaipėdoje Lietuvai reiškia kur kas daugiau nei įgyti Vilnių. Būtent Ernestas Galvanauskas parūpino Vyriausybės paramą Prekybos institutui įsteigti Klaipėdoje, kartu su broliu Gediminu organizavo jos veiklą, buvo instituto rektorius", - pasakojo pokalbininkas.

E. Galvanauskas taip pat buvo vienas iš bendrovės "Statyba" iniciatorių, jos valdybos pirmininkas, daug prisidėjęs prie Finansų ministerijos investicijos pritraukimo jos veiklai. "Statyba" Smeltės kvartale ir Jakuose pastatė du iki šių dienų išlikusius gyvenamųjų namų kvartalus iš Lietuvos į Klaipėdą tarpukariu atvykusiems darbininkams. Pastarieji čia galėjo palyginti geromis kredito sąlygomis įsigyti butus.

Smeltės kvartale ši bendrovė pastatė ir Amatų mokyklą (dabar - Bijūnų g. 10, Klaipėdos valstybinės kolegijos Technologijų fakultetas), planavo pastatyti katalikų bažnyčią (E. Galvanauskas buvo Katalikų bažnyčios Klaipėdoje statybai remti draugijos pirmininkas), turgaus halę, pradinę mokyklą, vaikų darželį. Tuo pačiu tikslu 1936 m. įsteigto specialaus Klaipėdos krašto kolonizavimo lietuvių šeimomis fondo veikloje E. Galvanauskas irgi dalyvavo. Prisidėdamas prie nuomonės formavimo, jis apie pusmetį buvo pirmasis Klaipėdoje 1936 m. pradėto leisti Lietuvos vakarų sąjungos "Vakarų" dienraščio atsakingasis redaktorius.

1927-1939 m. gyvendamas Klaipėdoje, E. Galvanauskas buvo vietinės alaus daryklos, Šilutės viešbučio, Tauralaukio plytinės dalininkas, E. Appelhageno medienos apdirbimo įmonės vienas steigėjų ir priežiūros tarybos pirmininkas. 1936 m. jo iniciatyva Klaipėdoje buvo nupirkta Roberto Valterio prekybos firma su trimis dideliais sandėliais ir parduotuve.

"Įamžinimas neadekvatus"

Pasak V. Safronovo, iš pradžių E. Galvanauskas Klaipėdoje nuomojosi butą, bet apie 1928 m. įsigijo nuosavą namą tuometinėje Moltkės gatvėje, kurį kiek perstatė ir padidino. Šis pastatas yra išlikęs (dabar - Herkaus Manto g. 50).

"Deja, bet jis jokių buvusio Lietuvos ministro pirmininko ir Klaipėdos integravimo į Lietuvą architekto atminimo ženklų iki šiol neturi", - konstatuoja V. Safronovas.

V. Vareikis, kuris yra ir miesto Tarybos Žymių žmonių, istorinių įvykių datų, įamžinimo ir gatvių pavadinimų Klaipėdos mieste suteikimo komisijos narys, pripažįsta, kad E. Galvanausko atminimo įamžinimas iš tiesų yra neadekvatus ir visoje Lietuvoje, ir uostamiestyje.

"Tam yra ir paaiškinamų priežasčių - vėlesni įvykiai, pirmiausiai 1926-ųjų Antano Smetonos perversmas, po kurio praėjus ne itin daug laiko Ernestas Galvanauskas pasitraukė iš politinės veiklos, užgožė šio žmogaus nuopelnus. Be to, visą tarpukarį, siekiant neduoti Vokietijai preteksto, buvo laikomasi oficialios pozicijos, jog kraštas prijungtas prie Lietuvos po "vietinių" sukilimo. Manau, kad pirmiausiai reikia pasirūpinti, kad ant išlikusio Ernesto Galvanausko namo atsirastų atminimo lenta. Tai galima padaryti ir savivaldybės lėšomis. Dabartiniai namo savininkai tikriausiai neturėtų tam priešintis. Vėliau galima pasvarstyti ir apie tai, kokia gatvė būtų galėtų pavadinta šio žmogaus vardu", - sakė V. Vareikis.

Anot jo, minėtoji komisija savo prioritetu laiko Mažosios Lietuvos atminimo įamžinimą, yra jau ir Erdmono Simonaičio, Martyno Jankaus gatvės. Viename iš naujai formuojamų kvartalų turėtų atsirasti šio krašto vietovardžiais pavadintos gatvės.

"Tad jei tik sulauktume argumentuoto pasiūlymo, kurią "rimtą" gatvę būtų galima pavadinti Ernesto Galvanausko vardu, manau, kad komisija tam pritartų", - sakė V. Vareikis.

"Abiem rankom už"

Vytautas ČEPAS, Klaipėdos vicemeras, Žymių žmonių, istorinių įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos pirmininkas

Dažniausiai komisija darbuojasi, kai reikia suteikti naujų gatvių pavadinimus, atsiranda teisinis pretekstas keisti, kaip, kad gruodį buvo su dalimi Įgulos gatvės, arba kai kreipiasi gyventojai su pasiūlymais. Keičiant gatvių pavadinimus reikia atsižvelgti ir į gyventojų nuomonę. Štai pasiūlėme dalį Įgulos gatvės pavadinti Klaipėdos burmistro Ernsto Vilhelmo Berbomo vardu, ir jau sulaukiame ten gyvenančių žmonių nepasitenkinimo.

Asmenybės visada kelia diskusijų, ne apie visas yra užtenkamai duomenų, kiti galbūt gali būti vertinami kontraversiškai. Aš visa remiuosi specialistų išvadomis, bet tikrai esu abiem rankom už Ernesto Galvanausko įamžinimą. Nors reikėtų pagalvoti ir apie Joną Budrį, kuris savo galva, savo gyvenimu tiesiogiai rizikavo.

Nereikia užmiršti ir kaštų klausimo. Kodėl, pavyzdžiui, prieš kelerius nepakeitėme Naujojo Sodo gatvės pavadinimo į Vydūno? Todėl, kad tuometinis "Klaipėdos" viešbutis pareikalavo, jog būtų kompensuojamas visų jo logotipų, dokumentų keitimas, galintis atsieiti tūkstančius.

O kalbant apie pirmuosius Nepriklausomybės metus, tai keitėm tik grynai sovietinius pavadinimus - Leninino, Nachimovo, Pergalės, Gorkio ir kitus. Paryžiaus Komunos liko, nes visgi tai pasaulinės reikšmės įvykis, Kooperacijos gal ir keistas, bet ne baisus tikrai. 1990-aisias teko ginti Julių Janonį, dabar vėl, bet ir literatai akcentuoja, kad komunistiniu poetu jį pavertė pati liaudis, jis pats tokių tikslų neturėjo.

Sutinku, kad būtina galvoti ir apie atminimo lentą Ernestui Galvanauskui. Yra du šaltiniai - privačių asmenų lėšos arba savivaldybė. Anksčiau būdavo biudžeto eilutė su 20-30 tūkstančių litų, už kuriuos galima mažiausia keturias lentas įrengti. Dabar lyg dingo. Bet ji turi būti, nes žmonės nebežino savo miesto istorijos. Kažin, kiek klaipėdiečių gatvėje pasakytų, kas buvo Ernestas Galvanauskas... O pažiūrėkit, kokioje Prahoje praktiškai kiekvienas namas su atminimo lentele.

Kad reikia savivaldybės lėšų šiam reikalui rodo ir Rašytojų sąjungos pavyzdys - pakabinome ant centrinio pašto atminimo lentą poetui Henrikui Radauskui, ir iki šiol esu skulptoriui skolingas 2 tūkstančius litų, ieškau rėmėjų, bet nesurandu...

"Nekyla abejonių"

Rimantas TARAŠKEVIČIUS, miesto Tarybos Finansų ir ekonomikos komiteto pirmininkas

Tenka prisipažinti, kad tikrai neprisimenu atvejų, jog savivaldybės lėšomis būtų atidengta kokia atminimo lenta. 20-30 tūkstančių litų nėra nepakeliama suma Klaipėdos biudžetui. Ją tikrai galima numatyti, kad būtų galima paremti geras idėjas ir įamžinti Klaipėdai nusipelniusius žmones. Kalbant apie Ernestą Galvanauską, tai net nekyla abejonių, jog šis žmogus turi būti įamžintas Klaipėdoje ne tik tuo biustu, kuris atsirado verslininko Aloyzo Kuzmarskio dėka.

"Reikia operatyvių sprendimų"

Vytautas GRUBLIAUSKAS, Klaipėdos meras
Reikia konstatuoti, kad ir visoje Lietuvoje tik gana neseniai pradėta suvokti 1923-iųjų įvykių reikšmė, jie pradėti vertinti adekvačiai. Ernesto Galvanausko nuopelnai, įžvalgumas ir nuovokumas, jo indėlis į tai, kad šiandien Klaipėda yra Lietuvos dalis - neginčijami. Kaip ir neginčijamas faktas, jo atminimas ne tik visoje Lietuvoje, bet ir Klaipėdoje dar nėra tinkamai įvertintas. Ir tai tikrai reikalauja operatyvių sprendimų. Manau, kad reikėtų surasti gatvę, kuri verta šio žmogaus atminimui įamžinti. Reikia galvoti ir apie atminimo lentą. Visgi, geriausia, kai iniciatyvos kyla iš pačių miestelėnų, o ne iš valdžios, tad jei sulauksime atitinkamo kreipimosi su konkrečiais pasiūlymais, būsiu pirmasis, kuris jį palaikys.

Visiškai pritariu kolegos Vytauto Čepo nuomonei, kad biudžete būtina turėti eilutę, kuri tikrai nebūtų didelė finansinė našta miestui, bet leistų per metus įamžinti nors po keletą nusipelniusių asmenybių ar svarbių įvykių. Ir pats iki šiol širdyje nešioju priekaištą, kad Klaipėdoje nėra tinkamai pagerbti miestai partneriai - lentelės savivaldybės administracijos pastate esančioje salėje tikrai nėra tinkama pagarba. Tokia biudžeto eilutė ne tik padėtų įamžinti miesto istoriją, bet ir būtų jo įvaizdžio kūrimo dalis.

"Būtų gražus ir garbingas žingsnis"

Gintautas GALVANAUSKAS, Ernesto Galvanausko brolio vaikaitis, "Danske Bank" Lietuvos filialo vadovas

Vaikų Ernestas Galvanauskas nesusilaukė, tačiau Lietuvoje yra penkios jo dukterėčios - mano tetos, taip pat sunėnas - mano dėdė, gyvenantis Klaipėdoje. Iš trijų brolių Galvanauskų okupacijų metu Lietuvoje liko tik jauniausias - mano senelis, kuris pagal tuometinius papročius rūpinosi šeimos ūkiu. Netrukus kaip ir daugelis kitų jis buvo ištremtas į Sibirą.

Buvome nuvykę į Prancūziją, Eks le Beną, kurio kapinėse Ernestas Galvanauskas atgulė amžinojo poilsio. Miesto savivaldybėje iškart nurodė, kur yra jo kapas, tačiau kartu perspėjo, jog neturėtumėme vilčių dėl palaikų grąžinimo į tėvynę. Reikalas tas, kad Ernestas Galvanauskas yra Eks le Beno garbės pilietis, o tai lemtų gana sudėtingas procedūras. Be to, jis buvo vedęs prancūzę.

Labai domiuosi senelio brolio biografija ir veikla. Todėl esu labai dėkingas Aloyzui Kuzmarskiui, kad jo dėka Klaipėdoje atsirado Ernesto Galvanausko biustas. Paminklinė lenta ir gatvė Ernestui Galvanauskui būtų tikrai gražus ir garbingas Klaipėdos, kuriai šis žmogus labai daug davė, gestas. Žinoma, kad jis labai stipriai pradžiugintų ir mane. Esu pasiryžęs visokeriopai prisidėti prie tokios iniciatyvos įgyvendinimo.

"Istorinėms asmenybėms skiriame per mažai dėmesio"

Aloyzas KUZMARSKIS, Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos "Bega" generalinis direktorius

Ernestas Galvanauskas, kaip itin daug pasiekęs ir nuveikęs politikas, diplomatas, švietėjas bei visuomenininkas, be jokios abejonės, yra viena iškiliausių ir svarbiausių istorinių asmenybių visos Lietuvos mastu. Klaipėdoje jis prisidėjo, dalyvavo, kūrė ir tobulino tuos dalykus, kuriais mes šiandien pagrįstai galime didžiuotis, - jūrų uostu, pramone, mokslu, spauda.

Visada maniau, kad kurdami dabartinį mūsų gyvenimą, veiklą, tradicijas, priimdami tam tikrus sprendimus, mes turėtume remtis istorija, istorinėmis asmenybėmis. Deja, jų įamžinimui, domėjimuisi jų veikla, darbais, indėliu į tai, ką turime ir kuo naudojamės dabar, manau, vis dar skiriame per mažai dėmesio.

Mano asmeninė gilesnė pažintis su Ernesto Galvanausko asmenybe įvyko bendraujant su buvusiu Klaipėdos universiteto rektoriumi, Senato pirmininku profesoriumi Stasiu Vaitekūnu. Kalbantis, diskutuojant apie šį Klaipėdai labai svarbų žmogų, man ir gimė mintis, o kuo gi aš galėčiau prisidėti prie jo atminimo išsaugojimo. Siekdamas dar daugiau žinių, informacijos, o taip pat norėdamas pasidalinti savo mintimis, bendravau ir su Ernesto Galvanausko brolio vaikaičiu, dabartiniu "Danske Bank" Lietuvoje vadovu Gintautu Galvanausku. Iš jo sužinojau bei gavau JAV išleistą knygą apie Ernestą Galvanauską. Ją, gavęs Gintauto Galvanausko sutikimą, ribotu tiražu padauginau ir padovanojau Klaipėdos universiteto bibliotekai. Tai, ką perskaičiau apie Ernestą Galvanauską bei jo veiklą, mane išties įkvėpė, ir aš užsidegiau idėja įamžinti šio žmogaus atminimą Klaipėdoje. Pasitariau su šeima, jie ne tik pritarė tokiai idėjai, bet ir kartu nusprendėme, jog sudėsime asmenines lėšas, kad įgyvendintume šį sumanymą.

Prisidėjo ir sentimentai, pagarba Klaipėdos universitetui, jo šaknims, aukštojo mokslo tradicijoms Klaipėdoje, prie kurių kūrimo prisidėjo ir Ernestas Galvanauskas. Aš pats baigiau Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetą, vėliau tapusį Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakultetu. Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakultetą baigė ir mano sūnus Karolis. Tąkart jautėme ir tuometinio Klaipėdos universiteto senato pirmininko Stasio Vaitekūno bei rektoriaus Vlado Žulkaus palaikymą. Todėl skulptoriaus Vytauto Balsio sukurtas Ernesto Galvanausko biustas buvo pastatytas būtent Klaipėdos universiteto miestelyje.

"Savivalda turėtų paremti"

Arvydas ANUŠAUSKAS, istorikas, Seimo narys
Mano nuomone, asmenų įamžinimo iniciatyvos turėtų kilti iš bendruomenės, o savivalda turėtų jas palaikyti bei paremti. Skeptiškai vertinu, kai asmens vardas yra tiražuojamas ir gatvės juo vadinamos visoje Lietuvoje. Manau, kad tai reikėtų daryti ten, kur asmuo veikė bei dirbo. Klaipėda - tikrai yra tokia vieta, kurioje galėtų būti įamžintas Ernesto Galvanausko atminimas.