Klaipėdos istorija - iškart po asfaltu

Klaipėdos piliavietėje įrengtoje konferencijų salėje vakar diskutavo mokslininkai, architektai ir paveldosaugininkai. Architektas Edmundas Andrijauskas tvirtino, jog jam nepatinka, kai Klaipėda vadinama uostamiesčiu - pati Klaipėdos istorija jos neleidžia tapatinti su didžiule pramone ir vien tik uostu.

Architektas sutinka su vienos iš diskusijos dalyvių nuomone, kad mieste vykdomi atkuriamieji darbai yra fragmentiški.

"Reikalingas kompleksiškumas - juk bastionai ir citadelė yra viena sistema, o toks fragmentiškas priėjimas prie skirtingų objektų niekur neveda ir rezultatas bus tik atkūrus visą sistemą", - apie Klaipėdą juosusių gynybinių įtvirtinimų paveldo atkūrimą šnekėjo architektas.

Doc. dr. Gintautas Zabiela, atliekantis kasinėjimus šiuo metu rekonstruojamoje piliavietėje, tvirtino, jog tikrai ne kiekvienas Europos miestas gali pasidžiaugti tuo, kad apskritai gan tiksliai žinoma, kur anksčiau stovėjo pati pilis ir jos įtvirtinimai.

Nors kasinėjimai pilies teritorijoje vykdomi nuo 1968 metų, daug dar neištirta. Pavyzdžiui, vis dar neaišku, kur tiksliai yra XII-XIV amžiuje stovėjusi medinė piliavietė.

"Trys ketvirtadaliai radinių vis dar guli po žeme ir laukia ateities kartų - tai didžiulis išsaugotas klodas", - tikino G. Zabiela ir pridūrė, kad piliavietė ypatinga tuo, jog pirmieji radiniai pasirodo tik nuėmus asfaltą ir nuėmus keliolika centimetrų grunto.

"Radiniai patys įvairiausi - lengviau pasakyti tai, ko nesame, o ne ką esame radę", - juokėsi mokslininkas ir pridūrė, kad tarp radinių yra net kalavijas, ko gero, didžiausia Europoje kabliukų kolekcija, tūkstančiai metalinių vinių (Lietuvoje statant medinius pastatus buvo naudojamos medinės vinys), nedaug monetų ir įrodymai, kad pilį įvairiais laikmečiai statė žmonės iš įvairių kraštų - čia rasta ir kuršiška krosnis, ir iš kitų Europos šalių importuota keramika.

Jis pasidžiaugė, jog pašalinti sovietiniai beverčiai sandėliai ir kiti pastatai leidžia susidaryti platesnį vaizdą, o atliekant tyrimus jau ryškėja ir aiškėja piliavietės kontūrai.

Paklaustas, ar, jo manymu, reikėtų atstatyti piliavietę, profesorius sakė, jog geriausia būtų atkūrinėti tik gerai dokumentuotus objektus. Jo manymu, dalį piliavietės nebūtų sunku atkurti - esą turima net 100 kartų daugiau įvairių dokumentų ir planų, nei buvo turėta atstatinėjant Valdovų rūmus.

Architektė Margarita Ramanauskienė, kuriai teko nustatinėti ir atnaujinti Klaipėdos miesto bastionų vertingąsias savybes, sakė, jog būtų visai nebloga mintis bandyti atkurti ar bent jau sužymėti, kur anksčiau stovėjimo bastionų gynybiniai įtvirtinimai.

Dalis bastionų lanko patenka ir į dabartinę uosto teritoriją. Tai, beje, sukėlė diskusijos dalyvių nepasitenkinimą: esą kodėl uosto bijoma tarsi šventos karvės - planuojant atkūrimą negalima pamiršti ir jo teritorijoje likusių senovinio miesto paslapčių.

Architektas Mantas Daukšys, rengęs Jono kalnelio ir jo prieigų komplekso įveiklinimo projektą, tvirtino, jog ateityje ši vieta turėtų gerokai keistis. Esą buvo įvairių svarstymų atkurti net Kultūros fabriko link vedančią vandens vagą, tačiau toje vietoje apsispręsta įrengti rekreacinę aikštę, ant šalia esančio pylimo įrengiant sėdimas vietas.

"Vakarų ekspresas" jau rašė, jog į Jono kalnelio raveliną būtų norima tiesti dar vieną tiltelį, už jo įrengti mažųjų laivelių prieplauką, pačiame raveline įrengti atsisėdimo vietas žiūrovams, pakloti naujas dangas ir pan.