Kiniškos gintaro upės išseko

Teigiama, kad prieš keletą metų gintarą iš mūsų tautiečių masiškai supirkinėję kinai jau liovėsi tai daryti, nes išsinuomojo kasyklą Rusijos Kaliningrado srityje.

Pastebimos ir kitos tendencijos: ant prekystalių vis dažniau galima išvysti mums dar menkai žinomo ukrainietiško, perpus pigesnio gintaro grynuolių. O prieš kurį laiką mažiau vertintas dramblio kaulo gintaras tapo geidžiamiausia ir brangiausia preke.

„Iki kosminių aukštumų perpardavinėtojų pakeltos gintaro kainos ėmė atsirūgti, nes lietuviams jo beveik nebeįmanoma įsigyti. Prieš 4 metus didesnio grynuolio gramas gatvėje kainavo 1 eurą, dabar – mažiausiai 5 ar 7 eurus. Neberasite ir tekintų, apvalių karolių, nes viskas iš močiučių skrynių jau supirkta ir iškeliavo į užsienį. Jei kas nors ir sako, kad šiemet gintaro kainos krito, jos vis tiek neadekvačiai didelės. Ateities lietuvių kartos galės tik pasvajoti apie gintaro papuošalus, dirbinius“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Pasaulio gintaro tarybos narys Kazimieras Mizgiris.

Gatvės tendencijos

Atšilus orams pajūryje atkuto nuo turizmo sezono neatsiejama gatvės prekyba gintaru ir jo gaminiais. Ne vienam žmogui, pasidairiusiam po Klaipėdos bei Palangos prekyvietes ir išvydusiam, kiek kainuoja Baltijos auksas, gali atvipti žandikaulis.

Ankstyvais šeštadienio rytais Palangos senajame turguje renkasi gintaro prekeiviai iš viso Vakarų Lietuvos regiono. Ši vieta būdavo geriausia alternatyva už palankią kainą įsigyti gintaro. Vytauto ir Jono Basanavičiaus gatvėse žaliava bei papuošalai tradiciškai daug brangesni.

Prie geltona spalva žaižaruojančių prekystalių įsitaisę pardavėjai už 1 gramą Baltijos gintaro, perkant nedidelį dirbinį, prašo 2 eurų. Jei papuošalas sveria per 15 gramų – 3 eurų už gramą. Tokia pati kaina už gramą nustatyta perkant nušlifuotą gabalą, sveriantį iki 50 gramų. 2013 metais toje pačioje turgavietėje 1 gramas atitinkamai kainavo 2–2,5 lito (0,5–0,7 euro).

Kalbinti prekeiviai tikino, kad 3 eurai už gramą – pigu. „Kainos jau nukrito, bet atėjus vasaros sezonui jas vėl pakelsime. Prieš metus ar dvejus gramas kainavo dar brangiau“, – teigė viena kretingiškė.

Pasiteiravus, ar yra daug norinčių, tarkime, apie 5 cm ilgio plokščią segę įsigyti už 60 eurų, prekeiviai nenoriai pripažino, kad Baltijos auksą lietuvaičiai vargiai beįperka. Esą todėl kainos ir mažinamos. Be to, sklinda kalbos, jog po 2015-ųjų embargo į Lietuvą vėl pradėjo vežti gintaro žaliavą iš Kaliningrado srities. Vieni žinovai teigia, kad ji įvežama legaliai, per tarpines įmones, kiti – jog kontrabanda.

Tame pačiame turguje galima išvysti ir tamsoko, konjako spalvos neapdoroto gintaro grynuolių, kurių gramas kainuoja 2 eurus. Tai gintaras iš Ukrainos.

Tuo metu J. Basanavičiaus gatvėje už Baltijos gintaro 40 gramų nušlifuotą dirbinį prašoma 200 eurų (gramas – 5 eurai). Esą tai pigu.

Prekybininkai atskleidė, kad šiais metais kaip niekada paklausus baltasis, arba dramblio kaulo spalvos, gintaras. Jo gramas kainuoja 5–7 ar net 10 eurų (priklauso nuo dydžio). Prieš keletą metų ši lengviausia gintaro atmaina (baltasis gintaras sudaro tik apie 5 proc. viso iškasamo gintaro) buvo nepopuliari ir jos kaina prilygo medaus spalvos gintarui. Šį kaip pašėlę supirkinėjo kinai.

Kazimieras Mizgiris: „Ateities lietuvių kartos galės tik pasvajoti apie gintaro papuošalus, dirbinius.“

Rinkoje – štilis

Paprašyti įvertinti, kaip naujas rinkos tendencijas vertina gintaro žinovai, kolekcininkai, apdirbėjai, vadinamieji gintarautojai, visi jie pasakojo apie Kaliningrado srities kasyklose įvykusį lūžį. Jose išgaunama 90–95 proc. viso Baltijos gintaro pasaulyje.

Pajūryje gintarą graibštais gaudantys žmonės teigė, kad žaliavos kainos ėmė drastiškai kristi pernai. „Žinoma, kad Rusija yra uždraudusi gintaro eksportą į kitas šalis. Prieš 2–3 metus žaliavą iš Lietuvos masiškai šlavė kinai, už gramą gero gintaro jie mokėjo net 10 eurų. Tačiau, kiek žinome, jiems pavyko išsinuomoti kasyklą Palmininkuose. Taip apeinamas draudimas eksportuoti, nes nuomotojai Rusijos teritorijoje kasa lyg ir sau. Bet išveža gintarą į Kiniją. Iš mūsų nebeperka. Prekyba sustojusi. Krito ir kainos: už gramą gintaro, sveriančio iki 50 gramų, prašoma 4 eurų, už didesnio gramą – 6 eurų“, – pasakojo vienas pajūrio gintaro žvejys.

K. Mizgiris teigė taip pat girdėjęs, jog kinams mūsų gintaro nebereikia, nes jie patenkina poreikius iš kasyklų. Vis dėlto žaliavos kainos Kaliningrado srityje yra palyginti aukštos. „Vienas kilogramas geros kokybės, tinkamo dirbinių gamybai, stambesnio gintaro kainuoja 7500 eurų. Nebeįmanoma įpirkti, nes žaliava po kinų atėjimo pabrango 7 kartus. Perpardavinėtojai, reaguodami į situaciją, taip pat iki debesų buvo sukėlę kainas. Dingo kinai, mažėja ir kainos. Bet tik santykinai mažėja. Lietuviai nebeįperka vieno iš mūsų etnokultūros, tautos pasididžiavimo simbolių – gintaro. Pažiūrėkite į tautiniais rūbais pasipuošusius kolektyvus, labai reta moteris turi apvalius karolius. Daugiausia – pigius, pagamintus iš natūralių gabaliukų“, – pabrėžė jis.

Esą perpardavinėtojų noras, naudojantis situacija, kuo daugiau užsidirbti smogė jiems patiems kitu lazdos galu. „Ne iš vieno girdėjau, kad lietuviai gali nusipirkti tik smulkaus gintaro papuošalų. Gražių, meistriškai pagamintų – ne. Baisiausia, kad jau daug metų supirkinėtojai platina skelbimus, keliauja po šalį ir labai pigiai iš močiučių perka jų senovinius papuošalus. Pensijos – mažos, žmonės nori pragyventi, todėl pusvelčiui atiduoda vertingiausius dirbinius. O šie iškeliauja į užsienį. Pastaruoju metu itin suaktyvėjo arabai. Jie labai vertina baltąjį gintarą, jo prekyboje neberasite“, – tikino pokalbininkas.

Jis primygtinai siūlė neparduoti senovinių papuošalų, išlaikyti vertingus gintaro gaminius, perduoti iš kartos į kartą. Esą ateis diena, kai lietuvaičiai apskritai namie nebeturės gintaro.

Krito paklausa

Palangos gintaro meistrų gildijos vadovas Albertas Petkevičius nebuvo linkęs dabartinės situacijos vertinti dramatiškai, bet pripažino, kad Baltijos aukso kainos mūsų šalyje yra neadekvačios. „Tačiau dabar gintaras ėmė pigti. Daug kas per kainų bumą buvo įsigiję vertingų grynuolių, jų dabar nepavyksta parduoti. Nemanyčiau, kad čia kalti kinai, nes neįmanoma iš vienos išsinuomotos kasyklos patenkinti tokios didelės šalies rinkos. Tiesiog paklausa sumažėjo. Girdėjau, jog mūsų verslininkai pagaliau rado būdų legaliai įsivežti gintaro žaliavos iš Palmininkų. Steigia bendras su rusais įmones, naudojasi tarpininkais. Gintaro keliai iš Rusijos po truputį atsiveria. Tačiau tai nereiškia, kad didėja pardavimas“, – „Lietuvos žinioms“ sakė jis.

Kalbėdamas apie sumažėjusią paklausą, palangiškis atkreipė dėmesį ir į kainų šuolį Lietuvoje įvedus eurą. „Kaip ant mielių pakilo maisto produktų, paslaugų kainos, o atlyginimai nedidėjo arba didėjo nedaug. Todėl žmonės neinvestuoja daug pinigų į papuošalus, nes tokiai prabangai jų lieka mažiau. Mūsų gildija stengiasi gaminti ir pardavinėti labiau įperkamus gintaro papuošalus“, – teigė jis.

Prekybininkai vis dažniau iš maišų ėmė traukti ir lietuvio akiai dar neįprasto gintaro iš Ukrainos grynuolius. Ne vienas žinovas tokį gintarą vertina skeptiškai ir primena, kaip prekeiviai maustė žmones pardavinėdami jaunutį, lako gamybai tinkamą Kolumbijos kopalą.

Ukrainietiško gintaro kainos yra įvairios: vieni prekeiviai už gramą prašo 2 eurų (Palangoje), kiti pardavinėja po 1 eurą. „Lietuvos žinių“ šaltinių teigimu, tokio gintaro savikaina – 50 centų.

Palangos gintaro muziejaus specialistė Regina Makauskienė paaiškino, jog Kijevo ir Charkovo srityse, Rivno regione kasamas ukrainietiškas gintaras priskiriamas tai pačiai sukcinitų atmainai, kaip ir mūsų pamėgtas ir labiausiai vertinamas baltiškasis, atkeliaujantis iš jūros ar kasyklų Sembos pusiasalyje. „Jie yra ir panašaus amžiaus: apie 50 milijonų metų, tik mūsiškis kiek senesnis. Ukrainietiškasis yra tos pačios pušų rūšies Pinus succinifera fosiliniai sakai. Tik nutiko taip, kad dalis sakų buvo ledynų nustumti į Sembos pusiasalį, liko Baltijos jūroje ir glūdi giliai. Todėl baltiškasis gintaras turi daugybę atspalvių, raštų, jis geriau užsikonservavęs. O ukrainietiškąjį ledynai nustūmė giliai į žemyną, ir jis liko labai arti žemės paviršiaus“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo ji.

Ukrainietiškasis gintaras randamas 3–10 metrų gylyje po žeme, todėl jis yra labiau oskidavęsis, turi labai storą žievę. „Ši gintaro atmaina turi ir vertingosios sukcinito rūgšties. Nuo mūsiško skiriasi tuo, kad yra vienalytės spalvos: gelsvas. Jis tinkamas apdoroti, tačiau tokios nuostabios spalvų gamos, raštų, peizažinių motyvų, kaip mūsiškis, neturi. Dėl to mažiau vertinamas ir pigesnis. O Baltijos gintaro kainos – išpūstos. Ir jo kokybė labai suprastėjusi“, – teigė muziejininkė.