Apsilankęs Klaipėdos restoranėlyje pasigailėjau vieno - kad neužsukau anksčiau

O svarbiausia – vienas iš šiuo metu siautėjančio viruso simptomų yra skonio jutimo praradimas. Tad tokie apsilankymai būtini, nes namie gaminamas maistas su laiku pabosta, ir skonio jutikliai ne tokie aktyvūs.

Tad šį kartą skonio jutiklių testui pasirinkome Klaipėdos senamiestyje įsikūrusį šeimos restoranėlį „Piccolini“.

Pirmasis įspūdis – jaukus restoranėlis, suskirstytas į dvi nedideles patalpas. Vienoje iš jų garbingą vietą užėmęs baras, kitoje salėje garbingoje vietoje – picų kepėjo rezidencija.

Meniu nedidelis – tradicinio kitoms maitinimo įstaigoms meniu sulig biblijos storiu neradome. Tai teikia vilties, kad patiekalams gaminti čia nenaudojami pusfabrikačiai.

Bet viską dar reikia patikrinti. Tad išsirenkame, užsisakome, ir kol virtuvėje ruošiamas maistas, aptariame ištuštėjusį senamiestį.

Graudus vaizdelis žvelgiant pro restorano langą į tuščią Anikės aikštę. Jei po kelių minučių nebūtų pasirodęs vienas praeivis, būčiau save įtikinęs, kad Klaipėdoje jau paskelbta komendanto valanda.

Gaila, kad pasivaikščiojimą Danės krantine daugelis iškeitė į plytelių šlifavimą prekybos centruose. Ir nesakykite man, kad kaltas ruduo – užsukęs vasarą aš matau ne ką linksmesnį vaizdą.

Tad čia jums ir atsakymas, kodėl renkuosi rašyti apžvalgą apie senamiesčio restoranėlį. Norisi kažkiek prisidėti prie mano gimtojo miesto atsigavimo. Ir jei po šios apžvalgos bent kelios dešimtys miestiečių nuspręs skirti laiko pasivaikščiojimui po gražų Klaipėdos senamiestį, aš būsiu laimingas.

Nors tądien viešėdami restorane alaus nevartojome, duonos su sūriu užsisakėme. Tai greičiausiai vienas iš populiariausių patiekalų Lietuvos maitinimo įstaigose.

Nesvarbu – ar tai būtų lietuvišką virtuvę propaguojanti karčiama, ar itališkos virtuvės restoranas, tautiečių pamėgtos keptos duonos galima rasti abiejuose.

Keptą duoną greičiausiai druska gardino prieš patiekiant, nes visą druską surinko viršutiniai duonos gabaliukai, nepalikdami po ja gulintiems kitiems likimo broliams.

„Piccolini“ Klaipėdoje. Kepta duona su česnakais ir čederio bei ementalio sūrio padažu – 5,50 €.

Kad virtuvėje dirba įsimylėjęs darbuotojas, aš supratau ir valgydamas šaltibarščius. Prie jų patiektos bulvių puselės net žvilgėjo nuo druskos. Nesakau, kad nebuvo galima valgyti, bet kai druska dominuoja kiekviename kąsnyje, jau yra negerai.

Bet tai, kad jutau druskos skonį, mane džiugino pirmą kartą gyvenime. Pamenate – rašiau apie virusui būdingus simptomus? Taip taip – skonio jutikliai. Jie dirbo be priekaištų, tuo patvirtindami, kad katinai viruso nepasigavo ir greičiausiai niekada nepasigaus.

Kadangi sėdėjome salėje, kurioje buvo picų kepėjo rezidencija, pirma mintis buvo: kur jis? Nes garbingas „picininko“ postas buvo tuščias.

Situacija pasikeitė po to, kai buvo užsakytos kelios picos. Tarsi užsakius muzikinį sveikinimą, kai link mikrofono pajuda solistas, taip link picų pečiaus atjudėjo picų kepėjas.

Pasigirdo malkų kapojimas, patvirtinęs faktą, jog čia picas kepa malkinėje krosnyje. Dar kelios minutės, ir picos buvo pašautos į krosnį.

Laukdami picų dar kartą aptarėme gražėjantį Klaipėdos senamiestį ir nenorinčius juo pasigrožėti miestiečius. Taip taip, akmenukai į jūsų daržą, uostamiesčio gyventojai, apleidote savo miestą.

„Piccolini“ Klaipėdoje. Pica „Prosciutto Crudo“ – 13,50 euro.

Pirma, kas išaiškėjo pradėjus valgyti picas ir raviolius – juos ruošiant nedalyvavo tas įsimylėjėlis, kuris su meile druskos pribarstė į pirmiau valgytus patiekalus.

Valgydamas picas ir skanaudamas raviolius aš turėjau priekaištų tik sau: kodėl tik dabar užsukau į restoraną „Piccolini“? Buvau gavęs tiek daug rekomendacijų, ir visas jas atidėdavau.

Grįžtu prie picų. Iš pirmo žvilgsnio padas atrodė storais kraštais, bet tie kraštai tokio lengvumo, kad suspaudus jie subliūkšdavo paskleisdami vos girdimą traškesį.

Jei Kaune jau turėjau kelias vietas, kurias rekomenduodavau paklaustas apie skanias picas, tai Klaipėdoje iki šios dienos žiojėjo skylė. Po šios apžvalgos „Piccolini“ galiu drąsiai skelbti viena iš vietų, kurioje galima paskanauti išties skanių picų. Picų – vertų picos vardo.

„Piccolini“ Klaipėdoje. Ravioliai su grybais, špinatais, sūrių padažu, tarkuotu muskatu – 11,90 euro.

Ravioliai su grybais – tai dar vienas patiekalas, kuris vertas to, kad čia dar kartą sugrįžčiau. Nebeatsimenu, kada aš tiek liaupsių skyriau patiekalams, kurių didžiąją dalį sudaro miltai. Dažniausiai mano pagyros atitekdavo mėsai.

Sakote, pamiršau kažką užsiminti apie padavėjos darbą? Visai ne. Tiesiog pasilikau tai pabaigai – desertui.

Šios profesijos atstovus dažnai apmėtau kritikos žaibais, šį kartą – jokios kritikos, tik pagyros.

Smagu stebėti, kaip darniai dirba padavėjai. Nesvarbu – ar tai tavo aptarnaujamas stalelis, ar ne. Jei matai, kad patiekalai pagaminti ir šąla, nuneši už kolegą, kuris tuo metu užsiėmęs. Arba jei eini pro kolegos stalelį ir matai, kad klientas jau pavalgęs, nurenki indus. Taip dirba šio restorano kolektyvas.

Mūsų užsakymą priėmė viena mergaitė, o viso mūsų viešėjimo „Piccolini“ metu jai padėjo ir kolegos. Toks tandemas turi būti ne tik salėje, bet ir virtuvėje. Tada neprailgsta patiekalų gaminimo laikas, klientai salėje nestokoja padavėjų dėmesio ir, žinoma, galiausiai – laimingas klientas ir didesni arbatpinigiai.

Vertinu šeimos restoraną „Piccolini“ 5/5. Nors ne pavasaris, o gilus ruduo, dėl vieno įsimylėjėlio, su meile sėjančio druską, šį kartą nebausiu viso kolektyvo. Tikiuosi, kad sūdydamas duoną druską bers ant jos inde ir tik tolygiai paskirstęs ant visos duonos sudės ją į lėkštę. Na, ir bulvyčių prie šaltibarščių neskandins druskoje.

Tad kai Klaipėdos „Akropolyje“ apsukę kelis apžvalginius ratus praalksite, prisiminkite šią mano apžvalgą, ir tada nebereiks sukti galvos, kur važiuoti pavalgyti ir atgauti jėgas prieš dar kelis ratus kitame prekybos centre.

„Riebus katinas“