Agota Bričkutė: "Piešdama nekuriu jokių strategijų"

Pabaigusi menotyros studijas, A. Bričkutė Kaune gyveno dar 4-erius metus. Per tą laiką menininkė surengė 6 savo darbų parodas. Prasidėjus karantinui mergina grįžo į Klaipėdą ir pasiliko joje. Šiandien Agota dirba vienoje iš uostamiesčio meno galerijų ir antrąjį kartą pristatė savo darbus meno mylėtojams.

Kada pradėjote piešti?

Nuo mažens. Turėjome tradiciją su sese dovanoti tėvams pačių nupieštas atvirutes. Dovanojome jas net ir menkiausiomis progomis. Šiandien tų atvirukų yra gal kokios dvi dėžės. Mano sesė šiek tiek pirmavo šioje srityje, nes lankė dailės mokyklą. Aš taip pat lankiau, bet vėliau mečiau. Aišku, ir mokykloje mokytojos pastebėjo tokį mano polinkį. Vėliau noras piešti sustiprėjo paauglystėje. Piešiau veidus. Visi sąsiuviniai buvo pripaišyti vien veidų.

Net knygas "papuošdavau" pieštuku darytais portretais ir palikdavau, kad kiti rastų.

Būtent paauglystėje ir supratote, kad ateitį siesite su piešimu, tapyba?

Ne, tuo metu negalvojau apie tai. Tiesiog tada suvokiau, kad negaliu nepiešti. Nes piešiau visus: tėvus, save stebėdama veidrodyje. Žinoma, esu ir kitų dailininkų darbus kopijavusi tuo periodu. Bet tikrai nesvarsčiau galimybės ateityje studijuoti kažko panašaus, susijusio su daile ar menu. Tai tiesiog buvo mano hobis.

O kaip šiandien? Ar jau tiksliai žinote, kad piešimas - Jūsų kelias?

Aš labai norėčiau taip galvoti. Nes kai 2016 metais nupiešiau savo pirmąjį diptiką, supratau, kad pradėjau kur kas ramiau žiūrėti į savo kūrybą. Po to buvo metų pertrauka, nieko nepiešiau per tą laiką. O vėliau, jau 2017 metais, turėjau didelių emocinių sunkumų ir tada labai intuityviai paėmiau į rankas drobę, sesė atnešė dažų ir kartu su ja pradėjome piešti. Tuo metu man tai buvo kaip terapija, tarsi neišreikštų jausmų perteikimas, vidinis dialogas. Dėl šių priežasčių pirmieji mano darbai yra kur kas tamsesnių spalvų, sunkesni emocine prasme. Ir potėpis atrodo žymiai nekantresnis ir ekspresyvesnis.

GALIMYBĖS. Meno galerijoje dirbanti Agota džiaugiasi, kad darbe vadovas jai leidžia tapyti ir skatina tai daryti.

Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Kaip atrodo tapymo procesas Jums pačiai?

Iš pradžių būdavo, kad pradėtą darbą norėdavau kuo greičiau baigti. Buvau itin nekantri. Ilgainiui, žinoma, tai pasikeitė. Emocinė situacija stabilizavosi ir kūriniuose tai aiškiai pradėjo atsispindėti: potėpiai tapo lygesni. Galiausiai pats tapymas tapo lėtesnis ir procesas pasidarė malonus. Nebėra to poreikio greitai užbaigti darbą. Kur kas ramiau ieškau spalvinių sprendimų, modeliuoju formas. Tais metais, kai pirmą kartą pradėjau tapyti ant drobės, jaučiau tarsi kažkokią būtinybę. Dabar tai tapo maloniu darbu.

Įtakos tikriausiai turėjo ir tai, kad susikūriau savo darbų profilį socialiniame tinkle. Atsirado gerbėjų ratas, ir natūraliai pradėjau jausti pareigą nuolat dalintis su jais tuo, ką veikiu. Žinoma, tai nėra jokia prievolė, tačiau vis vien jaučiu įsipareigojusi gerbėjams.

Minėjote, kad dirbate meno galerijoje. Kada atrandate laiko tapyti?

Galerijoje ir tapau. Vadovas ne tik leidžia, bet ir skatina tai daryti. Naujausioje mano parodoje taip pat yra darbe tapytų paveikslų.

Kaip nuo portreto piešimo persiorientavote į peizažo žanrą?

Net ir kitų menininkų darbuose šie du žanrai - portretas ir peizažas - man yra įdomiausi. Peizažą pasirinkau iš smalsumo ir vedina intuicijos. Buvo įdomu pažiūrėti, kaip pavyks išpildyti spalvinį šio žanro aspektą. Ir pabandžiusi supratau, kad man patinka. Portreto, veidų tapymas, reikalauja daugiau susikaupimo ir modeliavimo formos. Peizažas gal laisvesnis, suteikia improvizacijos galimybę.

Ar prieš sėsdama tapyti apgalvojate, kas atsispindės drobėje?

Piešdama aš iš viso labai mažai galvoju, tikrai nekuriu jokių konkrečių strategijų. Nors yra buvusi viena tokia situacija, kai mano parodoje priėjęs vyresnės kartos žmogus išsakė savo padarytą prielaidą, kad aš, prieš pradėdama piešti, turbūt galvoje viską labai aiškiai susidėlioju. Kaip skirtingai kiekvienam žmogui viskas gali atrodyti. Bet čia ir yra įdomumas.

Jūsų darbai buvo palyginti su kitais žymių menininkų kūriniais. Ar mėgstate būti lyginama, ar vis tik siekiate individualumo?

Kai išgirdau savo darbų palyginimą su Stasio Eidrigevičiaus kūryba, priėmiau tai kaip didžiausią komplimentą. Nors, tiesą pasakius, pati nelabai tuo tikiu. Tiesiog kartais būna taip, kad kalbėdama su žmonėmis prasitariu, kokie kūrėjai man patinka, o iš to paskui, matyt, prasideda pasąmoninis lyginimas ir "pritempinėjimas", neva, mano darbai tikrai turi panašumų su būtent mėgiamų menininkų piešiniais.

Profesionalių dailės studijų nesate pabaigusi. Kaip manote, ar tai turi įtakos Jūsų kūrybai?

Kartais pagalvoju, kad gerai, jog nebaigiau šitų studijų. O gal ir ne visai gerai. Dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie baigę mokslus taip ir nepaėmė į rankas nei drobės, nei dažų. Kai paklausiu kodėl, dažniausiai išgirstu atsakymą, kad nesibaigianti begalinė kritika studijų metais užgožė visą kūrybinį polėkį ir pasitikėjimą savimi.

Viena moteris pasakojo, kad pabaigusi studijas savo namuose pasikabino tuščią drobę ant sienos, nes nebedrįsta piešti.

Kokio žanro kūrinių dar norėtumėte nutapyti?

Man labai patinka ekspresyvios abstrakcijos. Tačiau kai bandau pradėti tapyti, abstrakcija vis vien įgauna kažkokį apčiuopiamą pavidalą. Tačiau šį žanrą tikrai labai noriu išbandyti, nes tapant abstrakcijas reikia mokėti suvaldyti erdvę. Šito dar ir norėtųsi išmokti, nes tai tikrai nėra lengvas uždavinys. Abstrakcija turi būti paveiki. Kol kas dar nedrįstu žengti į šią sferą.

Apskritai, manau, kad patys geriausi abstrakcionistai yra vaikai. Kažkuris dailininkas yra pasakęs, kad jam reikėjo viso gyvenimo, kad sugrįžtų į pradinį vaikystės tašką. Nes juk vaikai neturi vidinio kritiko. Tik vėliau, užaugę ir įgavę žinių, apsistatome taisyklių "barjerais", kurie nebeleidžia išlaisvinti sąmonės.

A. Bričkutės darbus iki lapkričio 6 d. galima pamatyti Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje (J. Janonio g. 9).