A. Vaitkaus atleidimą lydėjo klastotės ir konservatorių spaudimas

Nors Vilniaus apylinkės teismas konstatavo, jog susisiekimo ministras turėjo teisę uosto vadovą atleisti vien suabejojęs, kad jis ateityje galbūt galės supainioti interesus, A.Vaitkus nenuleidžia rankų ir ketina toliau bylinėtis.

Jam susidarė įspūdis, jog susiformavus tokiai teismų praktikai ministrai galės atleidinėti aukščiausio lygio vadovus net dėl to, kad nepatiks, pavyzdžiui, akių spalva.

– Susisiekimo ministras Rokas Masiulis jus atleido remdamasis kovo 22 dienos uosto valdybos susirinkimo protokole išreikšta nuomone, kad yra abejonių, ar jūs būsite nepriklausomas ir nešališkas priimdamas sprendimus kaip uosto vadovas. Kaip sužinojote, kad šis protokolas gali būti suklastotas? – „Lietuvos rytas“ paklausė buvusio uosto vadovo A.Vaitkaus.

– Įtarimas, kad uosto valdybos posėdyje turi būti priimtas ministrui reikalingas sprendimas, kilo, kai mane iš ten išprašė valdybos pirmininkas Nerijus Udrėnas, kuris anksčiau buvo įtakingas prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas.

Nors aš norėjau pranešti, kad tapęs Klaipėdos savivaldybės tarybos nariu deklaravau galimus interesų konfliktus ir kad nebuvo ir nėra būtinybės nusišalinti nuo reikalų, susijusių su uoste dirbančiais verslininkais.

Abejonių valdybos posėdžio skaidrumu sukėlė ir tai, kad susirinkime nebuvo balsuojama, o tai yra privaloma. Be to, nebuvo aišku, kas surašė šį valdybos pirmininko N.Udrėno pasirašytą ir ministrui R.Masiuliui pateiktą protokolą.

Pagal nusistovėjusią praktiką protokolą turi surašyti valdybos sekretorius. Tačiau jis buvo surašęs kitokį protokolo projektą nei protokolas, kuris buvo pasirašytas N.Udrėno. Palyginome protokolą, kurį pagal garso įrašą surašė uosto Teisės departamento vadovas Linas Rudys, ir protokolą, kuris buvo nusiųstas ministrui.

Jie – kaip diena ir naktis. Esminis skirtumas tas, kad du iš penkių valdybos narių kategoriškai pareiškė, jog nemato jokių problemų, kad aš toliau eičiau pareigas.

Trečias valdybos narys – Eligijus Kajeta, pirmą kartą dalyvavęs valdybos posėdyje, pareiškė, kad neturi nuomonės dėl susidariusios situacijos, nes jam trūksta informacijos. Visiškai priešingai tvirtinama N.Udrėno pasirašytame protokole, kur teigiama, kad visi valdybos nariai, išskyrus vieną, išreiškė abejonę dėl mano gebėjimo tinkamai vykdyti pareigas.

– Kaip manote, ar ministras R.Masiulis žinojo, kad jam pateiktas N.Udrėno pasirašytas protokolas yra suklastotas?

– Esu įsitikinęs, kad žinojo. Nors prieš mane atšaukdamas jis viešai teigė, kad remiasi valdybos nuomone, įsakyme tai neatsispindėjo. O ministerijos rašte teismui jau buvo teigiama, kad buvau atleistas be kaltės.

Be to, ir teisme, kuriame ginčijau atleidimą iš darbo, ministerija jau ne tiktai nesirėmė valdybos protokolu – jos teisininkė netgi reikalavo, kad jis būtų išimtas iš bylos. Ir suprantama, kodėl – nesinorėjo, kad paaiškėtų klastotė.

Teisėja atsisakė šiuos dokumentus išimti iš bylos. Tačiau oponentams vis dėlto pavyko pasiekti, kad valdybos posėdžio garso įrašas būtų paskelbtas neviešu.

– Ministras R.Masiulis mėgsta deklaruoti skaidrumo standartus. Kodėl jis tylėjo sužinojęs apie suklastotą protokolą?

– Gal todėl, kad valdybos pirmininkas, skirtingai negu aš, savas žmogus. Nors viešai ministras teigė, kad N.Udrėną į uosto valdybos pirmininko poziciją paskyrė prieš tai buvęs susisiekimo ministras, tai – melas.

Būtent į valdybą ir į valdybos pirmininko postą N.Udrėnas buvo paskirtas tada, kai R.Masiulis vadovavo ministerijai. Manau, kad pirmiausia, kaip R.Masiulis turėjo pasielgti sužinojęs apie klastojimą, – paleisti valdybą.

Aš R.Masiuliu pasitikėjau. Ypač tuo metu, kai projektavome ir statėme dujų terminalą. Vienas kitam skambindavome ir dieną, ir naktį. Dar anksčiau, kai vadovavau uostui, o jis – bendrovei „Klaipėdos nafta“, taip pat tekdavo kartu spręsti daugybę problemų. Tai išugdė tarpusavio pasitikėjimą.

Tačiau kai R.Masiulis tapo ministru, pastebėjau, kad jis pradėjo žmones skirstyti į savus ir svetimus. Aš, ko gero, tapau svetimas. Tai iš kai kurių detalių pastebėjo ir Uosto direkcijos kolektyvas.

Tarkime, tai, kad Klaipėdos uostas tapo pelningiausiu uostu visoje Europos Sąjungoje ir kiti jo pasiekimai beveik nebuvo viešinami ministerijos interneto puslapiuose ir nepateikiami žiniasklaidai.

O menkiausi „savų“ įmonių ir jų atstovų laimėjimai dažnai pasirodydavo po keletą kartų. Dabar vis garsiau kalbama, kad R.Masiulis į įmonių vadovų ir valdybos narių pareigas be konkurso ar tik jį imituodamas paskirdavo buvusius bendradarbius ir bičiulius.

– Jūsų likimą nulėmusiame valdybos posėdyje buvo remiamasi ir asociacijos „Baltic Institute of Corporate Governance“ nuomone. Kokia tai organizacija ir kodėl reikėjo remtis jos nuomone?

– Manau, kad šia organizacija gal net turėtų susidomėti teisėsauga. Man pačiam mįslė, kodėl ir už kokius nuopelnus jai suteikti išskirtiniai įgaliojimai.

Ši organizacija ne tiktai konsultuoja strateginių įmonių vadovus ir už tai gauna solidų atlyginimą, bet ir kaip ekspertė atrenka ministerijos kuruojamų įmonių vadovus, darbuotojus, valdybų narius. Kartais susidaro įspūdis, kad ne ministras priima svarbiausius sprendimus, o būtent ši organizacija.

Uosto direkcijos valdybai ši asociacija pateikė išvadą, kad man vadovaujant gali kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktas. Tačiau ar pats šios organizacijos dalyvavimas formuojant nuomonę dėl uosto vadovo nesukelia tokio konflikto? Štai įsakymą dėl mano atšaukimo parengė ir vizavo viceministras Paulius Martinkus, kuris 2014–2016 metais buvo „Baltic Institute of Corporate Governance“ prezidentas.

Abejonių, ar per šią organizaciją nėra plaunami pinigai, kelia ir kai kurios konsultacijos. Pavyzdžiui, asociacija, kurios dabartinis prezidentas yra Rytis Ambrazevičius, už solidų atlyginimą konsultavo bendrovės „Klaipėdos nafta“ vadovus. Beje, jos valdybos nariu buvo tas pats R.Ambrazevičius.

Teisybės teismuose ieškantis A.Vaitkus (kairėje) dabar svarsto: galbūt labai norint jį buvo galima atleisti iš Klaipėdos jūrų uosto vadovo pareigų dėl to, kad jis kadaise yra grojęs vienoje scenoje su uostamiesčio meru V.Grubliausku.

– Suklastotą protokolą, kuris buvo pateiktas ministrui, pasirašė valdybos pirmininkas N.Udrėnas. Kam taip rizikuoti – gal tarp jūsų perbėgo juoda katė?

– Šį žmogų aš pažįstu daugiau kaip dešimt metų. Dar nuo tų laikų, kai jis buvo prezidento Valdo Adamkaus patarėjas, o aš dirbau Susisiekimo ministerijos sekretoriumi.

Dalykiški santykiai mus siejo ir kai N.Udrėnas tapo prezidentės D.Grybauskaitės vyriausiuoju patarėju, ir kai tapo uosto valdybos nariu ir pirmininku.

– N.Udrėnas ir R.Masiulis laikomi D.Grybauskaitės statytiniais. Ar nemanote, kad jus atleisti galėjo pasiūlyti prezidentė? Ar jūs pats galite paaiškinti, kodėl žmonės, kuriais pasitikėjote, siekė bet kokia kaina, net klastodami dokumentus, pašalinti jus iš posto?

– Manau, kad nulėmė politiniai motyvai – kad kandidatuodamas į Klaipėdos merus pasirinkau ne prezidentės remiamą partiją. Negana to, atmečiau konservatorių vedlio Gabrieliaus Landsbergio pasiūlymą rinkimuose dalyvauti su jo partija.

– Ar ir G.Landsbergis jums siūlė kandidatuoti į merus?

– Ne. Jis buvo atvykęs kartu su bendražyge Agne Bilotaite ir siūlė, kad būčiau konservatorių komandos narys savivaldybės rinkimuose. Kai atsisakiau, iš šios partijos narių mano adresu pasipylė skundai į įvairias instancijas.

Tokiu būdu iš gerai dirbančio vadovo, kuris per 20 metų karjerą nebuvo gavęs nė vienos pastabos ar įspėjimo, per akimirką gali tapti pačiu blogiausiu vien dėl to, kad pasirinkai ne juos.

Konservatoriai buvo ne vieninteliai, kurie kvietė mane dalyvauti rinkimuose. Tačiau valstiečių lyderio Ramūno Karbauskio pasiūlymas man pasirodė priimtiniausias. Jis nekėlė jokių sąlygų nei formuojant komandą, nei dalijantis postus. Nebuvo net siūlymo stoti į partiją.

– Prasidėjus raginimams jus atstatydinti iš posto bene aktyviausiai reiškėsi G.Landsbergis. Jis dar vasario mėnesį pareiškė, kad iš uoste dirbančių verslininkų gavote pinigų. Ar šiuose žodžiuose yra bent kiek teisybės?

– Tai visiškas melas. Minimi verslininkai pinigų pervedė Valstiečių sąjungai, o aš nebuvau ir nesu šios partijos narys ar iždininkas, kad galėčiau spręsti, kas ir kam gali ar negali aukoti lėšas. Juo labiau kad tokią galimybę numato įstatymai.

Net ir man nepalankų sprendimą dėl neteisėto atleidimo priėmęs teismas bei Vyriausioji tarnybinės etikos komisija dėl šių pinigų jokių pažeidimų nenustatė. Priešingai – Vyriausiosios rinkimų komisijos atstovė patvirtino, kad ne aš, o partija gavo paramą, o aš nevaldau šios partijos kasos ir negaliu daryti įtakos.

Tai dar kartą parodė, kad ministro R.Masiulio pozicija, esą mane kandidatuojant į merus parėmė verslininkai, yra ne tik melaginga, bet ir klaidina visuomenę.

Kita vertus, ministras R.Masiulis, keldamas klausimą dėl interesų konflikto ateityje, puikiai žino, kad visus esminius sprendimus dėl infrastruktūros plėtros priima ne Uosto direkcija ir net ne direkcijos valdyba ar Valstybės koordinavimo centras, o susisiekimo ministras.

Aš buvau tokios daugiapakopės sprendimų sistemos vienas kūrėjų ir taip pasiekiau, kad uoste būtų užkirstos landos korupcijai. Net ir atleidęs mane R.Masiulis pripažino, kad uoste nėra korupcijos. Investiciniai uosto planai man vadovaujant sulaukdavo aukščiausių įvertinimo balų.

– Vis dėlto Vilniaus apylinkės teismas pripažino, kad ministras jus atleido teisėtai. Teismo nuomone, ateityje gali susidaryti situacija, kad dėl nuolat kylančių interesų konfliktų vadovui tektų nusišalinti dėl dalies sprendimų priėmimo...

– Remiantis tokia logika, pats R.Masiulis negalėjo tapti ministru, nes jo sprendimai tiesiogiai turi įtakos brolio atstovaujamam telekomunikacijų verslui, kuris užima didelę dalį Lietuvos rinkos.

Tačiau ministras tai yra deklaravęs ir niekas jam pretenzijų iki šiol nereiškė. Jeigu teigiama, kad negali dirbti vien dėl tikimybės, jog gali ateityje kilti interesų konfliktų, kam tuomet apskritai reikalingos viešųjų ir privačių interesų deklaracijos?

Tapęs Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nariu deklaravau santykį su visais tarybos nariais, taip pat ir su uoste veikiančiais verslo atstovais bei tais, kurie turėjo ir ateityje gali turėti interesų uoste.

Todėl teismo formuojama nuomonė, kad netgi nusišalinus kyla grėsmė skaidrumui, priešpriešinama nuostatoms deklaruoti interesus ir pašalina galimybes bet kuriam Lietuvos piliečiui eiti atsakingas pareigas valstybės tarnyboje.

Ši nušalinimo nuo pareigų istorija, mano supratimu, nėra vien tiktai mano istorija, tai yra pavojinga nacionaliniam saugumui, ypač kai kalbama apie valstybės strateginės svarbos įmonių valdymą.

Jeigu įsiteisės Vilniaus apylinkės teismo sprendimas, bus formuojama praktika, kad bet kuris ypač aukštos kompetencijos specialistas, pretenduodamas tapti strateginės įmonės vadovu, turi suprasti, kad gali būti atleistas iš pareigų bet kurią sekundę ir be jokios priežasties.

Nes ir aš buvau atleistas be kaltės. Tai yra pripažinusi ir Susisiekimo ministerija.