Atgimimo aikštėje vykusiame pagerbime dalyvavo tie žmonės, kurie gyvena transplantuoto organo dėka. „Kai buvau 12 metų, man diagnozavo lėtinį glomerulonefritą. Kadangi tuo metu jokio gydymo šiai ligai nebuvo, tai gydytojai rekomendavo tiesiog nuolatos saugoti save: nesušalti, nepervargti ir t. t.“, - savo istoriją pasakojo Zigmas. Sulaukęs 24 metų, vyras sužinojo, kad inkstai jau pradeda visiškai nebeveikti. „Nuolatos jaučiau silpnumą, atrodė, jog nuolatos noriu miego. Prasidėjo dializės, o po jų – operacija. Pirmąjį inkstą man padovanojo mama“. Po pustrečių metų organą teko išimti. Vėliau sekė dar keturios inkstų transplantacijos. Tik visai neseniai Zigmui buvo nustatyta reta genetinė liga, dėl kurios organizmas vis atmetinėdavo persodintus organus. Praėjus pusei metų nuo paskutinės operacijos, pašnekovas tikisi, kad ant operacinio stalo gultis daugiau nereikės.
Klaipėdoje esančios Vakarų Lietuvos nefrologinių ligonių draugijos „Gyvastis“ vadovė Daiva Dragūnienė sako, kad informacijos šia tema sklaida yra itin svarbi. „Stengiamės šviesti kuo daugiau pilnametystės sulaukusių žmonių apie tai. Kasmet einame į mokyklas ir universitetus, daug kalbamės apie donorystės prasmę“. Anot D. Dragūnienės, didžiausia problema kartais tampa mirusio žmogaus, norėjusio paaukoti savo organus, šeima. Dažnai artimieji net nebūna informuoti apie tokį mirusio šeimos nario sprendimą. Todėl, pasak vadovės, nusprendus po mirties tapti organų donoru, pirmiausia apie tai reikia pasikabėti su artimiausiais žmonėmis.
Inkstų transplantacijos šiuo metu yra laukiančių 134, kasos ir inkso komplekso – 8, širdies – 47, plaučių – 9, širdies ir plaučių komplekso – 5, kepenų – 85, ragenų – 133 žmonės. Per pastaruosius metus Lietuvoje jau padaryta apie 900 organų persodinimo operacijų. Donoro korteles šiemet įsigijo 33 proc. moterų ir 67 proc. vyrų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą