Svarbiausia, kad Bronislava dar puikiai jaučiasi – pati gali nueiti iki tualeto, ilgai gali pasakoti prisiminimus iš jaunystės laikų, ir dar gali įžvelgti laikrodyje kada jau laikas lašinti į akis lašelius.
“Atrodo dar visai neseniai ir laikraščius skaičiau, bet dabar kažkokia migla užsitraukė ant akių. Svarbiausia, kad man nieko neskauda”, - džiaugėsi senolė.
Pasiteiravus, kuo dirbo jaunystėje, senolė nusijuokė: “Ar aš? Daržus ravėjau ir dar vyrui balkius iš miško padėjau vežioti. Vieną kartą balkis vos kojų nenulaužė, kitą sykį vos sprando nenusuko”, - prisiminimais dalijosi senolė.
Pasakojo, kad mokėjusi siūti, o vyras buvo kalvis.
“Bet visi jau seniai išmirę”, - atsiduso senolė, bet pasidžiaugė, kad užaugino 3 vaikus, kurie ja rūpinasi ir myli.
Močiutė sakė nei savę labai saugojusi, nei galvojusi, ką į burną deda. Esą mėsą valgydavo kone kasdien, tiesa tik savo pačios užaugintų gyvulių.
“Turėjome veislinę kiaulę. Pasilikdavome sau po 4-5 paršelius, užsiaugindavome, tad mėsos nestigo“, - sakė Bronislava.
Dabar ji sakė nebeturinti jokių svajonių ir norų, net gimtadienio proga sakė neturinti nė vienos užgaidos.
„Aš tik pykstu ant tėvų, kad jie paskubėjo mane užregistruoti. Juk gimiau 1913 m. gruodžio 5 dieną, tad galėjo neskubėti, palaukti kelias savaites ir užregistruoti 1914-aisiais. Tuomet būčiau jaunesnė ir dabar švęsčiau tik 101-ąjį gimtadienį. Žodžiu – mane pasendino“, - šypsojosi Bronislava.
Rašyti komentarą