Tandemas: žingsnis po žingsnio

Steponai, kas Tave pastūmėjo mokytis dainavimo?

Tiesiog patiko muzika, patiko dainuoti. Stodamas net nemaniau, kad atsiras noras kopti aukščiau, kapstytis giliau.

Kaip čia, konservatorijoje, būna: ar moksleivis renkasi pedagogą, ar pedagogas - moksleivį?

Vytautas Kliukinskas: Moksleiviai iš tiesų turi galimybę rinktis pedagogą. Bet praktikoje būna labai įvairiai. Kadangi Steponas prieš stodamas konsultacijų prašė iš manęs, tai natūraliai susiklostė, kad jam įstojus ir dirbame drauge. Pradėjęs lavinti Zonį, negalėjau net nuspėti, kaip toliau tobulės balsas. Juk jam tebuvo keturiolika. Bet jau pirmuosius metus su juo dirbome, kaip sakoma, "pilna gerkle". Mokomojoje programoje - jokių nuolaidų. O štai su dabar Lietuvoje ir užsienyje garsiu vokalistu Almu Švilpa įsivažiavome tik antraisiais mokslo metais.

Kuris kurį ir dėl ko per tuos ketverius mokslo metus esate nuvylęs?

Vytautas Kliukinskas: Tikrai nebuvo momentų, kad mokinys būtų nuvylęs. Atvirkščiai - net nesitikėjau, kad mums puikiai seksis. Manau, kad tai lemia ir jo didelis noras dainuoti, ir nuolatinis domėjimasis vokalu - tiek pasauliniu, tiek Lietuvos. Kartais jis su atrandamais perlais supažindina ir mane.

Steponas Zonys: Ne, aš savo dėstytoju tikrai nė karto nenusivyliau. Tik buvo momentų, kai pykau. Bet kiek vėliau supratau jį buvus teisų. Na, čia kalbu ne apie dainavimą, o apie savo elgesį...

Sėkmė ateina ne iš karto - link jos einame žingsnis po žingsnio. Kokie buvo tie pirmieji žingsneliai sėkmės link?

Vytautas Kliukinskas: Pradėjome nuo respublikinio konkurso Kaune, kuriame savo amžiaus basbaritonų grupėje Steponas pripažintas laureatu. Jaunųjų vokalistų atvirame konkurse "Solovuška" ("Lakštutė") pelnėme antrąją vietą ir specialų diplomą. Klaipėdos Rotary moterų klubo "Aditė" surengtame jaunųjų vokalistų konkurse Steponas irgi buvo pastebėtas. O štai respublikiniame konkurse Šiauliuose atrodė, kad mano mokytinis nebuvo įvertintas, nors puikiai atliko savo programą. Todėl pernai ryžtis dalyvauti Vilniuje tarptautiniame konkurse "Su muzika per Europą" buvo rizikinga. Bet jame abudu su Steponu patyrėme satisfakciją, nes aplenkėme respublikinio konkurso laureatus. Šis konkursas buvo vainikuotas koncertu Vilniaus rotušėje ir dviem koncertais Italijoje - Romoje ir Akviloje.

Kaip jaučiatės, kai būtent dėl šio laimėjimo tarptautiniame konkurse esate pakviesti į Prezidentūrą ir Vyriausybės rūmus?

Steponas Zonys: Garbės žodis, net nežinojau, kaip reaguoti, kai pranešė...

Vytautas Kliukinskas: Kai konservatorija gavo kvietimą užpildyti anketą, tai dar nereiškė kvietimo. Muzikos rėmimo fondas dar svarsto laimėjimo reikšmę. Na, o kai jau gavome kvietimą dalyvauti pagerbimo ceremonijoje, žinoma, džiaugiausi.

Kokie judviejų planai ateičiai?

Steponas Zonys: Pirmiausiai - baigti mokslus konservatorijoje, o paskui jau žengti į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą.

Vytautas Kliukinskas: Kaip ir visuomet, aš nežinau, kas bus toliau. Turiu omenyje Stepono balsą. Kaip ir visuomet, kankina abejonės, ar teisingu keliu einame. Guodžiuosi tuo, kad iš mano buvusių mokinių pedagogų aukštesnėje pakopoje - Virgilijaus Noreikos, Vladimiro Prudnikovo, Eduardo Kaniavos, Mindaugo Gylio ir kitų - nesu sulaukęs priekaištų "sulaužius" ar kaip kitaip pakenkus balsui. Žingsnis po žingsnio su Steponu eisime pirmyn. Viliuosi, kad ir aukštyn. Nes jam darbštumo ir užsispyrimo nestinga.