"Reikia mokytis iš visų"

Žinau, kad ruošiatės mokykloje vyksiančiai Amatų dienai...

Viltė: Aš su mama ir sese iškepsiu sveikuolių sausainiukų su saulėgrąžom, riešutais; tokią košę dedi į skardą ir iškepa labai skanūs.

Jaredas: Aš iš popieriaus lanksčiau lėktuvėlį, bandžiau reaktyvinį, bet neišėjo, gal dar šiandien padarysiu kokio maisto, gal vaflių su kondensuotu pienu...

Kokios pamokos jums patinka ir kodėl?

Viltė: Man tai labai miela eiti į lietuvių kalbą, pasaulio pažinimą, nes mokytoja sako, kad aš gimusi rašyti. Pratybos man nelabai patinka, bet smagiai rašau miniatiūras, sakmes. Norėčiau užaugusi būti rašytoja arba lietuvių kalbos mokytoja, nes matematika sunkiai sekasi. Kartais namuose eilėraštuką parašau arba užrašau sesės gražius pasakymus, kurie galėtų praversti. Šiaip aš iš klasės daugiausia knygų skaitau, pasakų nemėgstu, patinka šiuolaikiniai rašytojai. Berniukiškų knygų nelabai mėgstu, ten apie mašinas... Mėgstamiausios rašytojos - Astrida Lindgren ir Patricija Šreiber.

Jaredas: Man labiausiai patinka kūno kultūra, krepšinis, futbolas... Sekasi estafetės, kvadratas. Pasaulio pažinimas - irgi, matematika, lietuvių - per vidurį. Užaugęs gal būsiu mašinų gamintoju ar sportininku. Patinka piešti, kas šauna į galvą, iš lego daryti įvairiausias konstrukcijas, ypač erdvėlaivius.

Turite šokių pamokėles. Kaip manai, Jaredai, ar berniukui irgi reikia mokėti šokti?

Mokomės valso, čia čia čia, kada nors turbūt - ir tango. Turbūt gyvenime pravers, nes ir mama, ir mokytoja sako, kad gražiai šoku. Nebijosiu mergaitę šokiui pakviesti.

Ką daryti, kad susirastum gerų draugų?

Viltė: Reikia ir pačiam stengtis. Jeigu kas nugriuvo ar iš jo tyčiojasi, reikia padėti, paskolinti, suprasti. Mūsų klasėje yra mergaitė, su kuria beveik niekas nedraugauja, nes ji yra nelabai savarankiška, reikia jai padėti šaliką užsirišti, tai jai visada ir padedu.

Jaredas: Aš turiu gal dešimt ar dvidešimt draugų, iš tėvų dar pusės turim draugų ir iš Vokietijos, jie truputį supranta rusiškai, lietuviškai, angliškai. Reikia nebūti savanaudiškam, turėti norą susirasti draugų, ir ne tam, kad už tave viską padarytų, saldainių duotų, namų darbus padarytų.

Jūsų amžiaus mergaitės sakė, kad berniukai išdykę, nesupranta mergaičių, nekantrūs išklausyti.

Viltė: Nesutinku. Gal jiems sunkiau, nes nemoka jausmų parodyti arba neraiškiai kalba. Bet šiaip su jais labai linksma, kartais tiesiog juokiesi iš jų klaidų. Pavyzdžiui, manęs tai visi berniukai labai klauso, nes aš mėgstu vadovauti, ir jie nesiskundžia: "Ko tu čia man vadovauji."

Jaredas: Aš tai suprantu jas. Priklauso, koks žmogus esi: gali ir nekristi į akį mergaitėms, jeigu būtum nešvarus, nemandagus. Visada galima būti džentelmenu, net kai nereikia. Paskolinti, jeigu ko neatsinešė, būti paslaugiam, jeigu kas atėmė šaliką ir kepurę - grąžinti.

O kaip jums patinka Klaipėdoje gyventi?

Viltė: Man tai labai šiame mieste patinka gyventi, todėl, kad čia yra jūra, tavo namai, draugai - viskas. Paplaukioji jūroje, statai smėlio pilis, paišdykauji - na, viską įmanoma daryti. Visi sako, kad Vilnius - sostinė ir pats geriausias miestas, aš tai manau, kad jeigu gimei savo mieste, tu vis tiek nenorėtum išvažiuoti, ir tau tavo miestas yra pats geriausias ir pats šauniausias. Šiaip manau, kad visi lietuviai yra to paties kraujo, visi - geri, kur tik nuvažiuosi, gerai priims.

Jaredas: Man labiausiai ji ir patinka, na, aišku, Vilnius didesnis, bet ten labai daug žmonių, tai visi kaip ir susigrūdę, o čia yra laisviau, yra jūra, delfinariumas, Jūrų muziejus - viskas. Klaipėdiečių švelnesnė kalba, negu žemaičių, čia daugiau švenčių, Jūros šventė, galima išplaukti į jūrą laivais.

Kaip įsivaizduojate savo miestą po šimto metų?

Viltė: Gal bus dar žalesnės pievos, nebus taip kertami miškai, žmonės - nuoširdesni, geriau bendraus.

Jaredas: Manau, kad galėtų iš Klaipėdos į Kuršių neriją per marias tiltą nutiesti, padaryti baidarių trąsą. Manyčiau, kad Girulių girioje galėtų būti žemėmis užpiltos duobės. Spėju, vis atsiras aukštesnių namų, bet senamiesčio ir valdžia nenorės panaikinti kaip paminklo, ir ramu ten, galima nusipirkti gintaro, rankų darbo gaminių.

Kuo vaikai išmintingesni už suaugusiuosius?

Viltė: Na, patirties suaugusieji daugiau turi, bet jie gal prarado gyvenimo linksmumą, nes vaikai daugiau juokiasi, o suaugusieji grįžta iš darbo, atsigula į lovą ir žiūri televizorių. Neišeina į gryną orą pakvėpuoti arba ko nors tokio paieškoti.

Jaredas: Vaikai domisi mokslo atradimais, turi daugiau fantazijos, pavyzdžiui, ateina į kosmosą be skafandrų, vaikščioja po Mėnulį...

Kurioje ginčininkų pusėje esate: šeima ar mokykla labiau turi auklėti vaikus?

Viltė: Na, vis tiek tėvai - artimesni žmonės negu mokytojai, tai manau, kad tėvai turėtų rodyti pavyzdį ir gražiai elgtis prie vaikų.

Jaredas: Manau, kad ir mokytojai galėtų šiek tiek paauklėti: kad vaikas susitelktų į darbą, galvotų apie tai, ką daro... O ką išmoksti mokykloje, gali ir namie pritaikyti. Reikia mokytis iš visų.

Kaip vaikai gali keisti pasaulį?

Viltė: Yra mažųjų didvyrių. Kaip tas trejų metų berniukas, pasibeldęs pas kaimynus ir išgelbėjęs tėvus nuo gaisro. Arba tas šešiolikmetis, padaręs dirbtinį kvėpavimą skendusiam žmogui.

jaredas: Aš irgi manau, kad vaikai gali netgi labai pakeisti pasaulį. Gal jie suaugusiems irgi galėtų duoti patarimų, ką statyti arba ko negriauti, nestatyti.

Kokios jūsų svajonės?

Viltė: Pavyzdžiui, mano svajonė būtų, kad kai užaugsiu, dirbčiau mėgstamą darbą, na, vis tiek tas rašytojo ar mokytojos darbas prasmingi. Kaip tas rašytojas Justinas Marcinkevičius buvo įžymus ir labai visų gerbiamas, tai norėčiau užaugusi sekti jo pėdomis, nes aš manau, kad puiku, kad visi žinotų, kad kažką gero Lietuvai padarei, o ne pavogei ką ar tuščiai nugyvenai.

Jaredas: Mano svajonė tai išėjus iš namų nebankrutuoti, susirasti gerą darbą, kad nebūtum skurdžiumi ir galėtum kitiems padėti. Na, aišku, su tėvais neišsiskirti, kad tu kokioj Suomijoj gyventum, o ne Lietuvoj. Na, ir dar svajonė - pratęsti giminę.