Pianistės, pavergiančios žiūrovus pirmu garsu

Ką tik nuskambėjo Prezidentūros baltojoje salėje įvykusių Lietuvos muzikų, 2010 m. tarptautiniuose konkursuose laimėjusių aukščiausias vietas, pagerbimo iškilmių garsai. Iškilmėse dalyvavo Lonigo mieste Villa san Fermo vykusio tarptautinio forumo "Muzikinis atlikimas ir pedagogika" tarptautinio konkurso "XXI a. menas" I vietos laureatė solo kategorijoje Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Fortepijono katedros studentė Adelė Daunoravičiūtė ir II vietos laureatė, kartu su Adele grojusi fortepijono ansamblyje, - 1-osios vietos laureatė J. Karoso muzikos mokyklos 9 klasės moksleivė Diana Stankevičiūtė. Abi merginas parengė pedagogė profesorė Tatjana Romaškina.

Kaip atradote savo talentą?

ADELĖ: Po S. Šimkaus konservatorijos mano pirmoji mokytoja, buvusi profesorės mokinė, pasiūlė mokytis pas pedagogę T. Romaškiną, kuri dirba ir J. Karoso muzikos mokykloje. Ji jaučia begalinę meilę muzikai, perteikia ją kitiems, leidžia suprasti, kaip ją pajusti. Ji griežta ir teisinga, neleis mums skraidyti padebesiais.

DIANA: Aš pas šią mokytoją mokausi nuo šešerių metų, ji retai bara, tik nurodo klaidas, labai geras žmogus. Jeigu ji mano grojimu patenkinta, pasakys: "Neblogai"...

(Dianai tarptautinis konkursas Italijoje buvo vienas iš aštuonių: jau nuskinti laurai Suomijoje, Vokietijoje...)

Kodėl pasirinkote fortepijoną?

DIANA: Man buvo penkeri metai, kai išgirdau pianiną, bet kai jis atsirado namuose, praėjo dar keleri metai, kol jį iš širdies pamėgau. Gražus garsas, be to, įdomu išmokti tęsti vieną pianino garsą, juk paspaudi - ir nebėr, o talentas sugeba garsą pasiųsti į šoną, ir į viršų, o muzika turi sklisti atlikėjui iš vidaus.

ADELĖ: Aš groju nuo ketverių metų, bet normaliai - tik nuo antros klasės. Man sekėsi su mokytojomis, jos buvo aktyvios, "nenusodindavo", stengėsi, kad kuo dažniau išeičiau į sceną. Apie kiekvieną instrumentą galima pasakyti, kad jis - instrumentų karalius, bet yra didžiausios galimybės fortepijonu išreikšti viską, ką nori. Smuiku gali vieną muzikinę liniją išvesti, akordais sunku groti, o fortepijonu gali daugiau harmonijos išgauti, jam nereikia, kad akompanuotų orkestras. Profesorė aiškina, kaip išgauti garsą, kad pavergtum ir tą, ir aną žiūrovą. Tai iš tikrųjų stebuklingas instrumentas.

Kaip jautėtės Italijoje, ką pamatėte?

DIANA: Buvome sename Lonigo mieste, viloje, primenančioje vienuolyną, reikėjo atlikti ir vieną savo tautos kompozitoriaus kūrinį, mes pasirinkome Vytautą Barkauską. Grojau linksmą ir dramatišką kūrinį, nors man labiau patinka linksmi. Aš pati kuriu muzikines kompozicijas, kai kas sako, kad mano muzika tinka relaksacijai. Aš nežinau, kaip ateina muzika, kaskart kitokia, bet pirma ją išgirstu, sugalvoju, paskui užrašau.

ADELĖ: Susipažinome su aibe dalyvių: iš Rusijos, Ukrainos, Islandijos, ir laukiame jų atvažiuojant į svečius. Gaila, praėjusį rudenį siautė gripo epidemija, tad pusė jaunuolių neatvyko. Bet tie, kurie dalyvavo, buvo stiprūs, mes su profesore nekalbėjom apie jokius laimėjimus, ir po koncerto pasakė: "Galvokit apie kitą programą." Aš važiavau parodyti, ką galiu.

Bethoveno variacijas atlikote dviese. Turbūt reikia susigyventi, kad taptumėte ansambliu?

ADELĖ: Mes susijungėme tik prieš konkursą, buvome pažįstamos iš matymo. Man Diana labai malonus žmogus, jokių priekaištų neišgirdau, gal aš turiu daugiau patirties, galėjau padrąsinti...

DIANA: Man Adelė kaip antroji mokytoja. Aš esu pragmatiška, ji - romantikė. Matėme savo klaidas ir jas taisėme. Komisija apie mūsų ansamblį sakė, kad jis papuošė konkursą, bet reikia dar daug dirbti, nesivaržyti scenoje.

PLANAI. Pianistės Diana Stankevičiūtė (kairėje) ir Adelė Daunoravičiūtė jau galvoja apie rudenį vyksiančius konkursus Austrijoje ir Danijoje, kur laukia trys atrankos turai. "Galime iškristi ir po pirmojo, bet tikėkimės, kad sėkmė nenusigręš..." Viliaus MAČIULAIČIO nuotr.